Atgal į Megrė pasaulį. Šį kartą žmogžudystė prie upės. Randama graži, pasipuošusi ir visiškai švari nužudytoji, nors oras lauke siaubingas, vadinasi kažkas ją atnešė iki rastos vietos. Pasirodo, jog tai jachtos...

Atgal į Megrė pasaulį. Šį kartą žmogžudystė prie upės. Randama graži, pasipuošusi ir visiškai švari nužudytoji, nors oras lauke siaubingas, vadinasi kažkas ją atnešė iki rastos vietos. Pasirodo, jog tai jachtos savininko žmona. Lėbautojų jachta. Bet kas kaltininkas? Pats vyras? Vladimiras? Ar dar kas nors iš upės prieigų? Vos keli įkalčiai, bet ir šie ne itin padeda. O Megrė mindo dviratį nuo vieno šliuzo iki kito, mėgindamas surasti siūlo galą. Skanu, įtraukia ir ne kiek nenuobodu

Nors ir esu ne mažas detektyvų mėgėjas, bet prisipažinsiu - jų esu perskaitęs nedaug. Keletas garsiausių, kuriuos tikriausiai yra skaitęs vos ne kiekvienas: Agata Christi keletas dalių, Konan Doilio rinktiniai raštai apie...

Nors ir esu ne mažas detektyvų mėgėjas, bet prisipažinsiu - jų esu perskaitęs nedaug. Keletas garsiausių, kuriuos tikriausiai yra skaitęs vos ne kiekvienas: Agata Christi keletas dalių, Konan Doilio rinktiniai raštai apie legendinį poną Šerloką Holmsą bei keletas kitų, kurių jau net pavadinimų neprisimenu.

Apie Georges Simeon sužinojau atsitiktinai. Vieną dieną ieškojau nedidelio detektyvo nesudėtingam skaitymui ir Google būtent išmetė minėtąjį autorių. Tai belgų rašytojas, geriausiai žinomas dėl detektyvinių romanų serijos apie komisarą Megrė.

Man į rankas pakliuvo viena knyga iš šios serijos - "Megrė ir žmogžudystė prie upės". Tai nedidelės apimties romanas (~150 psl.) apie jaunos merginos nužudymą, kuri trainiojosi su savo vyru senu Indijos karo veteranu. Jos lavonas randamas paslėptas šiauduose arklidėse prie 14-ojo šliuzo. Visas veiksmas knygoje ir vyksta būtent prie upės ir keletos jos šliuzų. Taip pat kadangi viso siužeto metu pliaupia lietus arba būna rūkas, tai taip pat visam pasakojimui suteikia šiokio tokio paslaptingumo.

Prisipažinsiu,per visą romaną vyksmo laiką taip ir nesupratau kuriame amžiuje vyksta veiksmas. Nors sprendžiat, jog laivų vilkimui šliuzuose buvo naudojami arkliai, bet buvo keletas romano vietų, kuriose veikėjai naudojosi automobiliais, taip pat atskleidžiama, jog kapitonas (generolas) buvo Indijos karo dalyvis, drisčiau teigti jog tai kažkur apie 1960 metus.

Kitas užkliuvęs dalykas - gan labai supaprastintas pasakojimo stilius. Tekstas labai paprastas, sakiniai trumpi, aiškūs. Pasakotojas nesivargina detaliai aprašinėdamas veikėjus, jų aprašymui dažniausiai skiriama keletas sakinių. Taip pat romane gan šaltai atpasakojami kitų veikėjų jausmai. Asmeniškai manęs visiškai nepaveikė tie keletas romano herojų pergyvenimų. Aišku galima turbūt ginčytis: kam detektyvinį romaną persunkti dramos elementais, skirti visos knygos keliasdešimt puslapių vien tam, kad stengtis sugraudinti skaitytoją. Bet aš asmeniškai norėčiau matyti daugiau jausmingumo, kad ir detektyviniam romane.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad nors ir gan kritiškai įvertinau šį kūrinį, bet skaitytojui, kuris mėgsta detektyvus ir yra visiškai "nusikalęs" po sunkios darbo dienos ir nenori skaityti kažko sudėtingo, ši knyga bus puikus vieno vakaro skaitinys.