"Aš dažnai pasijuntu užvožta kažkokiu milžinišku, garso nepraleidžiančiu, vaizdus iškraipančiu stiklainiu. Tai atsitinka kaip tik tuomet, kai būtinai reikia reaguoti į aplinką: nusijuokt klausantis anekdotų, šyptelėt...

"Aš dažnai pasijuntu užvožta kažkokiu milžinišku, garso nepraleidžiančiu, vaizdus iškraipančiu stiklainiu. Tai atsitinka kaip tik tuomet, kai būtinai reikia reaguoti į aplinką: nusijuokt klausantis anekdotų, šyptelėt išgirdus komplimentą, aikčiot dėl pašnekovo ligos, pasisveikint su kadaise mane mylėjusiu žmogum."
Skaičiau antrą kartą po daug metų. Patiko lygiai taip pat, gal net dar labiau. :)))

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti knygos stilių, pasakyčiau taip: tai laiškas mirusiam mylimajam.

Oi kaip sunkiai skaičiau šią knygą... Man niekaip nepavyko prisijaukinti pirmosios dalies veikėjos ir jos minčių. Pikta...

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti knygos stilių, pasakyčiau taip: tai laiškas mirusiam mylimajam.

Oi kaip sunkiai skaičiau šią knygą... Man niekaip nepavyko prisijaukinti pirmosios dalies veikėjos ir jos minčių. Pikta buvo skaitant apie jos veiksmus, kaip ji, turėdama tai, ko kai kurios kitos gal jai pavydėtų, to nevertina ir savanoriškai gadina sau gyvenimą.

Antroji dalis jau buvo įdomesnė. Bet tik pradžioje. Pasikeitė veikėjas, pasikeitė jo pozicija. Jis tai tikrai visko gyvenime matęs., tačiau ir toliau gyvena, puoselėja mintis apie ateitį ir nepasiduoda.

Šioje knygoje viskas taip liūdna – mintys apie savižudybę, savęs nuvertinimas, abortas, nelaiminga santuoka, meilė be atsako, nesusitaikymas su savo kūnu ir išvaizda, psichiatrinės ligoninės, nepritarimas, prievarta... Stengdamasi įžvelgti bent kažką pozityvaus ir man priimtino įsiteigiau, kad vietomis knyga primena Haruki Murakami stilių – realiame pasaulyje vyksta sveiku protu nepaaiškinami dalykai: atgyja muziejaus eksponatai ar iš niekur ima dygti neužmirštuolės.

Buvo įdomu paskaityti apie jaunimą, koks jis buvo prieš 20-30 metų. Nes dauguma dalykų man atrodė tokie, lyg būtų iš 2000-ųjų, bet ne anksčiau. Tuo metu man jie atrodė nauji, ką tik atsiradę, o štai, pasirodo, jau seniau visi tie muzikos ir apsirengimo stiliai buvo žinomi. Visada buvo visokio jaunimo, o čia atskleidžiama jo liūdnoji pusė. Turbūt greitu metu nenorėsiu skaityti kitos Jurgos Ivanauskaitės knygos (nebent rekomenduos kas nors skaitęs ir prižadės, kad ten tikrai pozityvesnės nuotaikos).

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys...

Man neužteko ryžto perskaityti ir nuodugniai ištyrinėti mano mylimos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai", kadangi jau pirmuosiuose romano puslapiuose kalbama apie tai, kas paprastai man nėra aktualu - mintys apie savižudybę. Taigi šios mintys, , susimaišiusios su kitomis mintimis apie bejėgiškumą, vidinę tuštumą, linkusios smerkti pačią save ir visa, kas mane supa, perteiktos per meninius romano veikėjų išgyvenimus, man pasirodė tiesiog žalingos ir trikdančios. Todėl aš neperskaičiau knygos iki galo.

Manau, "Mėnulio vaikai" turėtų padėti suprasti rašytojos jaunystės vidinį pasaulį, jausmus, ir parodyti tų jausmų rezultatus jos gyvenimo eigoje.

Vienas iš dalykų, kurie ypač pabrėžiami knygoje - tai be galo aistringa, net iliuziška, nelaiminga meilė vyrui. Sunkus prisirišimo jausmas neleidžia blaiviai mąstyti, o moterį paverčia tarsi vyro verge, kuri priklauso nuo jo meilės, sprendimų, dėmesio.

Tam tikra prasme šią knygą galima būtų apibūdinti kaip atskleidžiančią žmogaus vidinę krizę, dvasinį ir fizinį suglebimą. Panašus emocinis išsekimas būdingas Vakarų pasaulio piliečiams, tačiau žmonės linkę maskuoti tuos jausmus, nuginti toliau, atsiriboti nuo jų.

Gerbiu rašytojos drąsą kalbėti tokiomis temomis, išjaustai jas perteikti skaitytojams, ir, nors nenoriu pasinerti į savikritikos būseną šios knygos dėka, nuoširdžiai žaviuosi autorės kūryba.

Prisimenu lengvą vėjelį, saulės spindulius ir lapų šlamesį. Tada pirmą kartą į rankas paėmiau šią išties puikią knygą. Sakoma jog, skaitytoj knygoj lieka visi tavo jausmai, vaizdai, kvapai ir po daugelio metų...

Prisimenu lengvą vėjelį, saulės spindulius ir lapų šlamesį. Tada pirmą kartą į rankas paėmiau šią išties puikią knygą. Sakoma jog, skaitytoj knygoj lieka visi tavo jausmai, vaizdai, kvapai ir po daugelio metų atsivertęs knygą prisimeni viską, kas tądien vyko. Knygos tarsi voratinklio tinklas: surenkantis kasdienybės nuotrupas.

Manau niekas nedrįs ginčytis, jog Jurga Ivanauskaitė tikra šiuolaikinės literatūros pažiba. Jos literatūrą mėgsta režisieriai, tai tokie kūriniai, kurie turi ką pasakyti. Jie ne tik sugeba egzistuoti žmonių lentynose, bet daugeliui skaičiusių tai tos knygos be kurių neįsivaizduoja savo kasdienybės. Jurga anksti išėjo iš šio pasaulio, bet išeidama paliko nepamirštamą knygų lobyną ir saldų įspaudą lietuvių literatūroje.

Skaitydama jos "vaikus" jautiesi ne visai susišukavęs, palikęs atviras balkono duris, viskas tarsi susilieja į miglą ir pasineri į 9-dešimtmečio pabaigos jaunimo pasaulėjautą. Kelią link gyvenimo prasmės atradimo, nuosmukį, skurdą ir troškimą daugiau nebtylėti. Viskas paprasta, bet kaip galima taip subtiliai kalbėti apie dalykus, kuriuos reiktų rėkti? Viena pasimetusi širdis keliauja link kitos, šoka meilės šokį, tuomet dūžta ir taip iki pat daugaus. Vienatvė, narkomanija, roko muzika, egzotika, mistikos troškulys ir galiausiai meilė, susipina trumpučio romano "puslapinę" kulminaciją. Puslapis po puslapio, vaizdai veja vienas kitą, atrodo jau tuojau bus galutinė atomazga, bet staiga nutinka dar kažkas ir į begalinę karuselę įlipa dar vienas keleivis. Ši knyga tikrai gali būti begalinė: savižudžio laiškai vienai iš mylimųjų, gyvenimo epizodai tarsi vėl suklijuoti į nesibaigiatį pasokijimą. Skaitant pagauni save, kaip tvirtai įsikimbi istorijos, o baigus vėl ir vėl nevalingai grįžti. Daug epizodų išlieka mintyse, tai tarsi užsikirtusi plokštelė: stringa būtent ten, kur nebenori girdėti. Nesakau, kad knygą skaityti sunku, skaitant laikas prabėga bolto graičiu, tačiau nemeluosiu: šioj knygoj nėra saldžios meilės, nesiūlau jos skaityti svajonių romanų gerbėjams."Mėnulio vaikai" kelia tuos, kurių stangiamės nematyti: dėl elgesio, išvaizdos ar šiaip asmeninių principų. Jie tarsi išmesti iš "normaliųjų" pasaulio. Jie neturi teisė gyventi. Knyga turi atskleisti ir pasaulio grožį ir purvą, galbūt dėl to vidutinybės nėra įdomios. Šiandien tai ne undergraundinė literatūra, bat įsivaizduočiau, jog leidimo metais(1988m.) ji buvo ir apipilta pamazgom ir dievinama. Matyt, tokia ta sėkmės paslaptis.

Tai vertas dėmesio kūrinys, neturintiems laiko paguoda, jog knyga nėra ilga- festina lente!

Perskaičius knygą norisi padėkoti autorei ir po minutės pridurti: žaviuosi tavim, Jurga!