C. Hoover romaną "Mes dedame tašką" perskaičiau dar rugsėjo mėnesį. Pati gal ir nebūčiau jo pasičiupusi, bet kaip tik nuo rugsėjo prisijungiau prie vieno knygų klubo, kurio rugsėjo mėnesio knyga būtent ir tapo ši,...

C. Hoover romaną "Mes dedame tašką" perskaičiau dar rugsėjo mėnesį. Pati gal ir nebūčiau jo pasičiupusi, bet kaip tik nuo rugsėjo prisijungiau prie vieno knygų klubo, kurio rugsėjo mėnesio knyga būtent ir tapo ši, daugelio išgirta istorija. 🙈

Tiesa, nuomonių teko girdėti įvairių. Bet juk "skonis draugų neturi". 🤓

Istorija perteikiama pagrindinės herojės Lilės vardu (ji įsileidžia skaitytoją į savo išgyvenimų sūkurį, pasakojama pirmuoju asmeniu). Veiksmas vyksta čia ir dabar, o apie praeitį Lilė mums papasakoja per dienoraštį, kurį vis atsiverčia paskaityti. Taip sužinome apie jos santykius su tėvais, pirmąją meilę, paauglystėje lydėjusias problemas. 🙂

Pradžia mane įtraukė. Pasakojimas pasirodė toks gyvas, kupinas detalių, kurių dėka buvo itin paprasta pačiai tarsi atsidurti ten, kur veikėjai (pačiame veiksmo sūkuryje!). Jaučiausi, lyg būčiau ten kartu ir stebėčiau juos, klausyčiausi, jausčiau ore tvyrančią įtampą. 🤩

Lengvai įsibėgėjus, knygos vidurys mane pristabdė. Ir net vertė vartyti akis! 🙄 Erotinė istorijos pusė pasirodė nesanti stiprioji autorės vieta. Sekso ar intymių scenų ryškiai per daug, jos nuvalkiotos, šleikščiai saldžios ir tokios netikros, kad, vėl priėjus vieną tokią, norėdavosi versti puslapius tolyn praleidžiant šias vietas. 🤷‍♀️

Negaliu paneigti, - tai istorija su mintimi. Apie smurtą šeimoje, svajonių išsipildymą, sunkius gyvenimo sprendimus. Istorija ir jaudina, ir erzina, ir pikdo, ir džiugina, ir liūdina, ir vietomis kelia pasididžiavimo jausmą. O tai jau nemažai. 😊

Visgi antrą kartą jos neskaityčiau ir, manau, kad šia tema galima parašyti žymiai stipresnį romaną. O bet tačiau lietingiems rudens vakarams labai greitai susiskaitytų. 🍁

Knyga įtraukusi ir nepaleidusi, net kai buvo perskaityta. Tokia jautri, skaudi ir verčianti susimąstyti po kiekvieno skyrelio. Skaitydama ir juokiausi, ir verkiau, ir stipriai skaudėjo. Vis norėjosi tikėti, kad įvykiai pasisuks...

Knyga įtraukusi ir nepaleidusi, net kai buvo perskaityta. Tokia jautri, skaudi ir verčianti susimąstyti po kiekvieno skyrelio. Skaitydama ir juokiausi, ir verkiau, ir stipriai skaudėjo. Vis norėjosi tikėti, kad įvykiai pasisuks kitu kampu, bet... Labai stipri ir asmeninius išgyvenimus paliečianti istorija, kurią norisi rekomenduoti visiems.

..„Nėra tokio dalyko, kaip blogi žmonės. Visi mes tik žmonės, kurie kartais blogai pasielgia.“

WOW!.!
Romanas, priversiantis susimąstyti: o kaip tu pasielgtum tokioje situacijoje?..
Gražiai dėliojamos mintys, intriguojantis siužetas ir turtingas tekstas. Išbaigti personažų charakteriai ir išskirtinės situacijos, kuriose...

WOW!.!
Romanas, priversiantis susimąstyti: o kaip tu pasielgtum tokioje situacijoje?..
Gražiai dėliojamos mintys, intriguojantis siužetas ir turtingas tekstas. Išbaigti personažų charakteriai ir išskirtinės situacijos, kuriose nėra viskas tik juoda arba tik balta.

Visada pakankamai lengvai smerkdavau moteris, kurios patiria smurtą šeimoje galvodama, kad jos pačios kaltos, jog neišeina ir nepalieka tokių vyrų. Bet o jeigu tu tokį vyrą myli be proto? Jeigu tu labai retai gauni į kaulus ir visada gali atrasti pasiteisinimą? Ar gali lengva ranka atsisakyti savo pusės širdies? Nėra lengvų sprendimų. Bet yra būtinų.

Labai rekomenduoju.

Tai taškas smurtui, pykčiui, kumčiams šeimoje. Tobulai parašyta knyga ir paliesta skaudi tema, kuri pateikiama labai įtikinamai. Gal todėl, kad paremta tikra rašytojos tėvų istorija. Kol skaičiau knygą, vis vyliausi, kad ji...

Tai taškas smurtui, pykčiui, kumčiams šeimoje. Tobulai parašyta knyga ir paliesta skaudi tema, kuri pateikiama labai įtikinamai. Gal todėl, kad paremta tikra rašytojos tėvų istorija. Kol skaičiau knygą, vis vyliausi, kad ji baigsis kitaip- nebus skyrybų, nes aš kaip ir Lilė įsimylėjau Railį, tačiau...Gaila, bet taip geriausia. Ir aišku, pirma meilė nerūdyja. Lilė lieka su Etlasu. Knyga skaitosi lengvai, net yra scenų, kurios tiktų ,,pilkiems atspalviams"...

Puiki knyga. Tokia, kurią užvertus, dar ilgai jos negali pamiršti. Tai pasakojimas apie meilę ir santuoką, apie smurtą šeimoje, apie moters pasirinkimą. O kai pabaigoje perskaičiau autorės komentarą, kad ji rėmėsi savo...

Puiki knyga. Tokia, kurią užvertus, dar ilgai jos negali pamiršti. Tai pasakojimas apie meilę ir santuoką, apie smurtą šeimoje, apie moters pasirinkimą. O kai pabaigoje perskaičiau autorės komentarą, kad ji rėmėsi savo tėvų patirtimi - supratau, kodėl ši knyga tokia tikroviška, išjausta ir nepamirštama.

Kai tik sužinojau, kad Lietuvoje išleis Colleen Hoover knygą ‚‚Mes dedame tašką‘‘ – buvau užtikrinta, kad ją skaitysiu. Jau buvau perskaičiusi dvi šios autorės knygas ‚‚Slemas‘‘, kuri man be proto patiko, ir...

Kai tik sužinojau, kad Lietuvoje išleis Colleen Hoover knygą ‚‚Mes dedame tašką‘‘ – buvau užtikrinta, kad ją skaitysiu. Jau buvau perskaičiusi dvi šios autorės knygas ‚‚Slemas‘‘, kuri man be proto patiko, ir ‚‚Never never‘‘, kuri taip pat paliko labai gerą įspūdį. Pagaliau knygą gavau, nekantravau ją perskaityti, labiausiai traukė prie knygos tai, jog ji parašyta remdamasi autorės skaudžia asmenine istorija. Perskaičiau. Ligišiol negaliu pamiršti... Knyga man paliko neišdildomą įspūdį, užvaldė mano mintis ir širdį. Knyga tokia gili ir emocionali, kad jos negali paleisti iš rankų. Nepaliaujamai mąstai, kas bus toliau, kodėl taip vyksta. Tuo metu norėjau turėti magiškų galių, kad galėčiau pakeisti knygoje vykstančius skaudžius dalykus gerais, veikėjus sutaikyti, įkrėsti jiems proto. Tačiau nejučia suvoki, kad taip, tokie baisūs dalykai gyvenime tikrai vyksta. Iš šios knygos nesitikėjau tiek, kiek gauvau, labiausiai iš šios istorijos pasisėmiau stiprybės. Beskaitant ir verkiau, ir liūdėjau, ir šypsojausi, buvo visko. Tikrai viena geriausių skaitytų knygų. Perskaičius knygą noriu ją siūlyti visiems sutiktiems žmonėms, kad tik jie ją perskaitytų, kad tik apie ją sužinotų. Rekomenduoju – būtinai skaitykite!

Kai knyga užkabina nuo pirmo puslapio pateikdama "cinkelį", jau žinau, kad bus labai gera. Duodu 10 balų nedvejodama :) Knyga, kurią skaitydama šypsaisi ir verki. Knyga, kur autorei pavyko supinti meilę, žaismingumą, neviltį,...

Kai knyga užkabina nuo pirmo puslapio pateikdama "cinkelį", jau žinau, kad bus labai gera. Duodu 10 balų nedvejodama :) Knyga, kurią skaitydama šypsaisi ir verki. Knyga, kur autorei pavyko supinti meilę, žaismingumą, neviltį, skausmą, gyvenimo problemas. Stebiuosi, kaip iš asmeninių skaudžių išgyvenimų galėjo gautis toks puikus romanas. Puoliau ieškoti kitų autorės knygų :) radau, bandysiu ;)

Tikrai pradėdama skaityti nemaniau, kad bus taip sunku užbaigti.. bet esu jautri knygoms, tad teko ir šią apverkti.. Esu jautri ne tik knygoms, bet būtent ir šios knygos temai, ir ne todėl, kad turiu patirties, kaip tik jos...

Tikrai pradėdama skaityti nemaniau, kad bus taip sunku užbaigti.. bet esu jautri knygoms, tad teko ir šią apverkti.. Esu jautri ne tik knygoms, bet būtent ir šios knygos temai, ir ne todėl, kad turiu patirties, kaip tik jos neturiu. Mano tėvai sukūrė tokią šeimą, kurioje augdama žinojau, kaip vyras ir moteris turi gerbti vienas kitą, niekada nemačiau smurto šeimoje, net sunku atsiminti, kada tėtis būtų ant mamos rėkęs, nes tikriausiai to net nebuvo.. Tas pats ir su mano pačios šeima, mano vyras tobulas, su juo galime šnekėti apie bet ką, ir jam teko išklausyti mano ašarų ir dėl šios knygos :)
Aš visom savo galūnėm pritariu šios knygos minčiai, kad užburtas ratas yra, ir jei mes leisime matyti savo vaikams smurtą šeimoje, jie tikrai užaugę žinos, kad taip gali būti ir tai nėra taip baisu, tiesiog reikia pakentėti. Ir moterys iš tos meilės kenčia, sako kenčia dėl vaikų, bet ar tai tiesa ir ar tai teisinga.. Taigi kaip dauguma žino ši knyga ir yra apie smurtą prieš moterį, apie smurtaujantį tėvą, apie dukterį nekenčiantį to tėvo, apie dar gimsiantį kūdikį, kuris tikriausiai taip pat nekęs savo tėvo.. Kiek kartų, kaip skaudžiai, galima leisti vyrui "netyčia" tau trenkti? Kiek kartų galima jam atleisti? Kiek kartų galima save įtikinėti, kad jis pasikeis arba, kad meilė viską pakeis? Ar iš tiesų tas posakis ir atitinka šias situacijas "jei muša, reiškia myli", ar reikia trenkti taip stipriai, kad atsidurtum arti mirties, jog suprastum, kad tai nėra meilė? Tiek neatsakytų klausimų, į kuriuos kiekviena moteris patirianti smurtą manau rastų atsakymą, ir iš kiekvienos jis būtų skirtingas. Aš daug kartų esu kartojusi, jog esu feministinių pažiūrų, esu kovotoja už moteris, tiek daug kartų esu kartojusi, kad nesuprantu tokių moterų.. bet.. perskaičiusi šią knygą, suprantu, kad kartais sunku atskirt tą tyčinį smurtą, nuo to netyčinio, ir tikriausiai sunku suvokt, kad tavo dievinamas, mylimas žmogus gali taip pasielgti, tiesiog mūsų protas tai gali blokuoti. Aš visada stengiuosi neteisti tokių moterų, bet man taip skaudu žiūrėti, girdėti, kaip jos yra žeminamos, ir taip norisi joms atiduoti dalį savo stiprybės, kad galėtų atsistoti iškelta galvą ir suprasti, kad jos yra tobulos asmenybės, kurių nevalia niekam, absoliučiai NIEKAM, jų liesti skaudžiai.. Aš didžiuojuosi šios autorės mama, kad turėjo stiprybės išeiti, taip kaip didžiuojuosi savo tėvais, kurie man parodė, kaip sutuoktiniai turi gerbti vienas kitą.
Didžiausia pliusą šiai knygai galiu dėti už tai, kad tai nebuvo tik banalus romanas, kur vis tikėjausi, kad mergina grįš pas savo pirmąją meilę, ar bent teks perskaityti jų meilės scenų. Bet ne, autorė davė galimybę pagrindiniai veikėjai pabėgti, bet tada ir būtų buvę banalu. Autorė turėjo parodyti, kaip moteris gali kovoti už save, be jokios vyro pagalbos, kaip mes moterys galime būti ir turime būti stiprios. Tad mielosios, neužmirškite, mes esame ne tik trapios, jautrios asmenybės, mes esame MOTERYS, kurios gali nuversti kalnus, ir stenkimės tuos kalnus pirmiausia versti dėl savęs.

Tikrai įtraukianti istorija,kuri nepaliks abejingų.Sužavėjo uo pačio pirmojo puslapio - norėjosi skaityti toliau ir sužinoti,kaip įvykiai klostysis toliau. Manau,ši knyga viena iš geresnių,kurią teko skaityti šiais metais.....

Tikrai įtraukianti istorija,kuri nepaliks abejingų.Sužavėjo uo pačio pirmojo puslapio - norėjosi skaityti toliau ir sužinoti,kaip įvykiai klostysis toliau. Manau,ši knyga viena iš geresnių,kurią teko skaityti šiais metais.. Dar ilgai išliks mano atmintyje. Rekomenduoju ;)

Nerandu zodziu apibudinti siai knygai, ji mane paveike, vis galvoju ar as buciau buvus tokia stipri, kaIp Lile? Dziaugiausi ir verkiau vienu metu. Tikrai nera saldi meiles istorija, bet per daug atkleisti negalima, nes i knyga...

Nerandu zodziu apibudinti siai knygai, ji mane paveike, vis galvoju ar as buciau buvus tokia stipri, kaIp Lile? Dziaugiausi ir verkiau vienu metu. Tikrai nera saldi meiles istorija, bet per daug atkleisti negalima, nes i knyga ziuresite visai kitomis akimis, je zinosite kas joje parasyta.

Būsiu atvira pasakydama, kad šį kartą ir aš pasirinkau skaityti knygą, paveikta reklamos. O reklama buvo tai, jog tai geriausias 2016 metų GOODREADS meilės romanas. Stipriai pasakyta, bet kūrinys tikrai vertas dėmesio, o ypač...

Būsiu atvira pasakydama, kad šį kartą ir aš pasirinkau skaityti knygą, paveikta reklamos. O reklama buvo tai, jog tai geriausias 2016 metų GOODREADS meilės romanas. Stipriai pasakyta, bet kūrinys tikrai vertas dėmesio, o ypač antroji kūrinio dalis, kuri man buvo žymiai stipresnė ir įtaigesnė nei pirmoji, kurioje meilė tiesiog veržte veržiasi per kraštus. Be reklamos, knygą nusprendžiau skaityti dar ir dėl to, kad tai pasakojimas apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie kartais gali nulemti vaikų gyvenimą. Man tai artima ir tuo pačiu pažįstama matant tokias situacijas savo draugų ar artimųjų tarpe. Todėl tokios temos man nėra tabu ir noriai skaitau apie jas, aišku, savyje išgyvendama šiokias tokias dramas. Skaitydama šį kūrinį galvojau, kad kažkas turi būti paslėpta šioje istorijoje. Pasirodo, kad visas šis kūrinys parašytas pagal pačios autorės tėvų santykius. Anot autorės, tai pats skausmingiausias kada nors jos parašytas kūrinys. Todėl ilgai ieškojau šiai knygai tinkamos citatos. Manau, kad labiausiai tiktų ši: " Užburti ratai egzistuoja tik todėl, kad labai skausminga iš jų ištrūkti. Reikia milžiniško skausmo ir milžiniškos drąsos, norint sulaužyti šeimos šabloną. Kartais tiesiog lengviau gyventi bėgant tuo pačiu pažįstamu ratu negu nugalėti baimę, kad mėgindami iš jo iššokti galbūt nenutūpsime ant kojų".