Kaip užknisa, kai anglišką apgalvotą recenziją "nuknisa" užstrigęs kompiuteris (RRRRR.....)

Bus lietuviškai ir trumpai.

Gerai. Pradžiai - autorė yra puiki pasakotoja ir net apie tokią sudėtingą temą, įterpdama daug...

Kaip užknisa, kai anglišką apgalvotą recenziją "nuknisa" užstrigęs kompiuteris (RRRRR.....)

Bus lietuviškai ir trumpai.

Gerai. Pradžiai - autorė yra puiki pasakotoja ir net apie tokią sudėtingą temą, įterpdama daug sudėtingos istorinės medžiagos iš archyvų, pasakojimų ar ner jidiš kalbos (nors šitai man nepatiko), tekstą sugeba išlaikyti įdomų, lengvai skaitomą.

Dėl pačios istorijos - nežinau, čia rašo, kad Lietuvoje yra kažkokių antisemitinių nuotaikų. Na, aš - ir tikiu, visi mano pažįstami - net nepagalvotume tiesiog iš idėjos nemėgti ko nors, nes jis ar ji žydas. Aš tikiu, kad apraiškų pasitaiko, bet ar tai nebus kokie nors buki keistuoliai, kartas nuo karto iškišantys galvas, vien tik dėl to, kad jie šiaip visų iš idėjos nemėgsta, o čia tiesiog per daug hiperbolizuota... Šitoje vietoje aš likau pasimetusi - aš tikiu, kad čia ne susireikšminimas, na, bet nežinau, kiek tai realiai atspindi situaciją Lietuvoje dėl antisemitizmo. (Tikriausiai, jei būčiau tokią nuomonę išsakiusi autorei, ji imtų piktintis "Kaip tu nežinai?", "Kaip tu gali nesuprasti?" :) ) Juolab, tas pats Leonidas Donskis, kurį ji cituoja, buvo vienas populiariausių ir įtakingiausių šalies intelektualų (nors irgi kėlė žydų-lietuvių problemas) ir, kai jis mirė, pamatėme masinį gedulą)

Gerai, pasiduodu, nesidomėjau giliai šia tema, tai tik išsakau abejonę ir suku toliau.

Iš pradžių noriu užtikrinti, kad tikrai gerbiu autorės pastangas žiūrėti metodiškai, bandymą nepasiduoti emocijoms (nors žydų tema Lietuvoje jai asmeniškai svarbi), bandymus į viską žiūrėti atviru protu ir neteisti (daugmaž). Vis tik ši knyga - ne akademinis darbas, o asmeninė kelionė siekiant suprasti, taigi, kartais jau man tekdavo "stengtis būti atvira širdimi ir neteisti". Vis tik nesmagu, kai kaltina didžiąją dalį lietuvių, nes jie stebėjo, o ne padėjo, ir kaipgi jie taip galėjo. Aš tikrai nesiimu istorinių vertinimų, nesakau, kad ji nebuvo teisi piktindamasi ir pan., bet mane nervino situacijos supraprastinimas ir pamokslavimas apie moralę be galo sudėtingomis ir pavojingomis aplinkybėmis, kai pati gyveno saugioje, patogioje šalyje (juolab, kad apie JAV moralę irgi galima daug ką pasakyti XX amžiuje...). Esmė ta, kad, manau, viskas priklauso nuo perspektyvos. Jei jau teisiam vienus, gal netaikom dvigubų standartų ir pažiūrim, kas pačios autorės "kieme" darosi.

Vis tik, kaip minėjau, tai buvo asmeninė Cassedy kelionė, bandymas geriau suvokti savo kilmę, tapatybę (ji ne pati ne kartą tai pripažino), taigi, priekaištauti jai dėl gal kiek per emocingų reakcijų ar galbūt klišinių veritinimų tragedijos akivaizduoje - tam tikrose knygos vietose, - būtų irgi neteisinga. Aišku, man pačiai irgi reikėjo stebėti savo reakcijas ir nepasiduoti įprastam savigynos mechanizmui, kad, ėmus kaltinti, viskas atmetama, nors galbūt turinys yra teisingas :) Tam tikra prasme autorė mane irgi pakvietė į kelionę ir metė iššūkį pasitikrinti savo tolerancijos ir empatijos ribas.

Vis tik, kaip rašė pabaigoje, ji priėjo prie tų pačių išvadų, kurios sukosi ir mano galvoje - ne teisti, o bandyti suprasti. Niekas nežinome, kaip būtume patys elgęsi pavojaus akivaizdoje.

Melavau - visai čia ne trumpai išėjo :) Šiaip paskaitykite. Dažnai nervinanti, bet vertinga knyga.