Oficiali dalis: Rašytojas-vienas populiariausių savo šalyje egiptiečių rašytojų- romanistas, dramaturgas, publicistas, baigęs karo aukštąją mokyklą, dėstė karo istoriją, dirbo karo muziejuje, meno globos taryboje. Knygoje...

Oficiali dalis: Rašytojas-vienas populiariausių savo šalyje egiptiečių rašytojų- romanistas, dramaturgas, publicistas, baigęs karo aukštąją mokyklą, dėstė karo istoriją, dirbo karo muziejuje, meno globos taryboje. Knygoje vaizduojama įvairių arabų visuomenės sluoksnių gyvenimas paskutiniais dviem dešimtmečiais prieš Egipto revoliuciją, kuri paskelbė kovą prieš patriarchalinius papročius, išsivadavimą iš sunkaus prietarų jungo,nuo amžių moterį slėgusį daugelyje Rytų šalių.

Mano jausmai:

Sena knyga. Išleista 1976 metais.

Patiko nuo pirmų knygos eilučių, dėl literatūrinės kalbos kokybės. Žodis kaip magija - žavi. Atrodo sudėliota paprastai, bet tinkamai išreikšta mintis paperka, įtikina.

Pvz.taip prasideda knyga: "Pagaliau ji išsivadavo iš nesiliaujančio aštraus skausmo nuo gyvenimo dyglių. Ji, kaip beje, ir visi mes, mirtingieji, niekada jų nesėjo. Tačiau vešlūs būties žiedai dažniausiai išslysta iš mūsų rankų, o į delnus susminga smailūs dyglių geluonys."

Arba toliau: "Pergyvenimai ir susijaudinimai žaibais nutvieskia kasdieninio gyvenimo tamsą. Sūrus ašarų srautas nuplauna širdies kančią. Bet audros, kad ir kokios smarkios būtų, praeina, ir lietaus lašuose vėl sublyksi saulė. Nuotaika permaininga. Kartais ji priklauso nuo vieno žodžio."

Istorija liūdna, tikroviška, gyvenimiška, neperspausta. Tu supranti, kad veikėjui skauda, bet rašytojas nesileidžia į savigraužą, į kaltų ieškojimą. Tiesiog pasakoja istoriją apie kasdieninį gyvenimą, apie žmonių kasdieninius santykius... žmonės tokie pat, su savo teigiamybėmis ir minusais, tik šalis kita, Egiptas, o tai lemia ir įstatymo raidė tam tikrus sprendimus.

Pajutau gailestį pagrindinei herojai, nors vienas jos sprendimas, ko gero, buvo tikrai kvailas (aišku, gal keistas mano pareiškimas, bet skaitydamas žmogus knygą, įjungia savo pojūčius, patirtį, pasaulio suvokimą, mintis susikaupusias ir kartais išvados tiesiog stoja prieš akis niekieno neprašytos)... Ji daug gyvenimo mačius, daug jau buvo patyrus žmonių apgaulės ir koks kartais žmogus gali būti menkysta... bet vis tiek... jos vizija įveikė ją... ir tai tapo jos nelemta dalia... Rašytojas viską taip pateikė, kad dalyvavau toje visoje jos gyvenimo situacijoje, bet nesinorėjo veikėjos smerkti... ir tai pliusas, nes rašytojas, vadinasi, viską pateikė taip, kaip natūralią įvykių seką, nepriburdamas arabų ir nepamiršdamas logikos...

"Teisingai žmonės sako: rinkis sau bendrakeleivį, kol dar neišėjai į kelią. Pasitaikys geras žmogus - nereikės nė galvoti apie lygias teises."

Veikėjai - tam tikri tipažai, su jiems būdingais bruožais, o tie bruožai leidžia juos išskirti iš minios. Be to, charakteriai išlaikyti.

Labiausiai patikęs dialogas tarp vyro ir žmonos, pas kuriuos Sejida (pagrindinė herojė) tarnavo:
"- Viską sukišai į knygas. O kas iš to? Pilnos spintos, o ar daug iš jų naudos? Popierius ir tiek.
- Kad tu galėtum perskaityti, kas parašyta šitame ‚popieriuje". Aš sutinku užsidaryti kambaryje visiems metams, kad tik turėčiau knygų. Su jomis aš nesijaučiu niekada vienišas. Knygos - didis turtas, Fatma. Priežodis sako: knygų ir dulkės vertesnės už tamsybės šafraną. Kaip gaila, motin, kad alachas pagailėjo tau geriausios savo dovanos.
- Visą gyvenimą tu praleidai prie knygų. Ir ką jos tau davė? Jau seniai būtum galėjęs tapti ministru.
- Ačiū alachui, kad apsaugojo mane nuo tokios dalios. Būtų buvę vienu asilu daugiau. Ir be jo šalis panaši į ganyklą."


Jei dar rasčiau šio rašytojo knygų, būtinai skaityčiau.