Man patiko sukurta šios knygos atmosfera: truputį filosofiškai mistiška su istorinėmis asmenybėmis. Labiau man priminė šio rašytojo knygą „Turmsas nemirtingasis“, negu „Sinuhė egiptietis“. Pasakojimas įrėmintas į...

Man patiko sukurta šios knygos atmosfera: truputį filosofiškai mistiška su istorinėmis asmenybėmis. Labiau man priminė šio rašytojo knygą „Turmsas nemirtingasis“, negu „Sinuhė egiptietis“. Pasakojimas įrėmintas į pusmetį ir vyksta vienoje vietoje – Konstantinopolyje. Turbūt įprastai Mika Waltari herojai daug keliauja, daug patirčių pasiimdami iš gyvenimo. Šitoje knygoje realiai veikėjas nekeliauja, jis apsistojęs savo mieste, bet per pasakojimus savo mylimajai, jis atskleidžia savo spalvingą praeitį, sukauptą patirtį ir įveiktus sunkumus. Šios knygos pasakotojas yra 40-metis vyras, kalbantis su savo mirties angelu, kuris jam pasakęs, kurioje vietoje jis ateis jo paskutinę minutę. Gal dėl to, o gal ir dėl veikėjo pasakojamų istorijų kitiems, jis buvo pramintas Johanu Angelu. Ir toks vardas jam labai tinka, nes veikėjas turi paslaptį.

Veiksmas vyksta 1453 metais – tai yra laikas, kai Konstantinopolis ir Bizantijos imperija išgyvena paskutines savo imperijos dienas, prieš užkariaujant Osmanų imperijai.

Meilė knygoje iškelta į dvasinį lygmenį, lyg migla, lyg plona šilko skraistė padvelkė veikėjo širdyje tą įtemptą metą, kai visas miestas rengėsi kovai su turkais, kai buvo daug politinių žaidimų, nežinios, baimės. Veikėjas įsimyli staiga: „akys, sakytumei, sapne regėtos“...

Be abejo, mūšio dienos taip pat aprašytos. Diena iš dienos, diena iš dienos, kol kova baigiasi: „griaudėja patrankos, dundėdami skeldėja mūrai, didžiulis mirties būgnas virpina žemę ir orą.“

„Kūno išvargis, nuolatinė baimė, nemiga taip sudirgina žmogų, kad jis tarytum apkvaišta ir jau neatsako už savo darbus bei mintis. Jis tiki kvailiausiais gandais. Mažakalbis pasidaro šnekus. Jautruolis šokinėja iš džiaugsmo, pamatęs krintant turką su strėle gerklėje. Karas – pavojingas kvaišulys. Svaigulio pakilimai ir atoslūgiai staigūs, viltis nuolat keičia neviltį. Vienas savo nusiteikimu bemat užkrečia kitą ir visas būrys, visas miestas persiima tos akimirkos nuotaiką. Tik patyrus karys išlieka šalto proto. O didžioji dalis Konstantinopolio gynėjų – prie karo bei ginklų nepratę miestiečiai.“

Mirties angelas - antroji mano skaityta Mikos Waltari knyga. Romane vaizduojamas tragiškas istorijos laikotarpis - Konstantinopolio žlugimas ir tapimas Stambulu. Veiksmas pasakojamas pirmu asmeniu, vystomos dvi siužeto linijos - apie...

Mirties angelas - antroji mano skaityta Mikos Waltari knyga. Romane vaizduojamas tragiškas istorijos laikotarpis - Konstantinopolio žlugimas ir tapimas Stambulu. Veiksmas pasakojamas pirmu asmeniu, vystomos dvi siužeto linijos - apie miestą, jo gynybą ir asmeninė pasakotojo meilės linija. Abi jos baigiasi tragiškai herojiškai. Labai įdomu skaityti technines karo detales - kaip aliejumi vėsinamos patrankos, ieškoma požeminių priešo tunelių ir pan.

Prieš skaitydama knygą, perskaičiau J. Žilinsko atsiliepimą apie šį romaną. Dėl vieno jam pritariu - leidykla galėjo palikti originalų pavadinimą "Johanas Angelas". Dėl pastabų apie aikštingą mylimąją Aną Notarą nepritariu. Kaip vyro autoriaus sukurtas moteriškas charakteris gana tikslus, įtaigus ir tikroviškas.

Pabaigai - autoriaus ir visų redaktorių pražiūrėtas netikslumas (o gal vertėjos klaida). Vienoje vietoje pasakotojas atstumą nusako metrais. Tai, deja, istoriškai neįmanoma, nes metras pirmą kartą buvo įvestas Prancūzijoje tik XVIII amžiuje.