Ši knyga ilgai gulėjo mano lentynoje, kol mane prisijaukino. Paimdavau, pavartydavau ir padėdavau. Dar ne dabar, – pamanydavau. Bet atėjo laikas, kai svarstymų nebeliko. Tiesiog paėmiau ir pradėjau klimpti.

Knyga lėta, rodos,...

Ši knyga ilgai gulėjo mano lentynoje, kol mane prisijaukino. Paimdavau, pavartydavau ir padėdavau. Dar ne dabar, – pamanydavau. Bet atėjo laikas, kai svarstymų nebeliko. Tiesiog paėmiau ir pradėjau klimpti.

Knyga lėta, rodos, nieko nevyksta, bet tuo pačiu, kiek daug joje vidinio veiksmo. Skaitydama vis pagalvodavau, kad šiek tiek primena Kafkos „Procesą“ – tai, kas nutinka, nepriklauso nuo pagrindinio veikėjo valios ir norų (bent iš pradžių), o galiausiai keistai stebina. Kiek daug įtakos mūsų elgesiui visgi turi aplinkybės. Pasitikėjimas įpareigoja elgtis taip, kad jį pateisintum.

Tas smėlis knygoje piešiamas taip įtaigiai, kad rodosi, jog skaitant raižo odą, stringa gerklėje ir traška tarp dantų. Ir tai kuria labai vaizdžią paralelę pagrindinio veikėjo gyvenimui.

Knyga įdomi, kelianti klausimus, įtraukianti ir stebinanti. Kartkartėmis nuvedanti gal kiek per toli. Tiek toli, kad atsigręžus nebesinori grįžti. Bet grįžti, nes įdomu, nes intriguoja.

Šiai knygai drąsiai skiriu 10/10.

Prisipažinsiu, visada vertinu klasikinę literatūrą, tik va su jų apžvalgomis sudėtingiau - ko nemėgstu, tai nemėgstu - geriau vien skaityti, skaityti - tik ne rašyti..

Seniai planavau ją...

Šiai knygai drąsiai skiriu 10/10.

Prisipažinsiu, visada vertinu klasikinę literatūrą, tik va su jų apžvalgomis sudėtingiau - ko nemėgstu, tai nemėgstu - geriau vien skaityti, skaityti - tik ne rašyti..

Seniai planavau ją perskaityti, bet vis po akim papuldavo, kažkas "patrauklesnio", bet iššūkio įkvėpta pasakiau - atidėlioti nebegalima. Norite paklausti, kodėl įtraukiau į sąrašą? Todėl, kad, kiek žinau, pastaroji įtraukiama į skaitomų literatūrų sąrašus filosofiją studijuojantiems. Tiesa, pati esu toli nuo filosofijos ir, prisipažinsiu, kad tai tik pastūmėjo skaitymui. Be to, pamaniau, kad būsimieji filosofai nebus orientuojami į "pigią" literatūrą. Taigi norėjau sužinoti, kas, pasak filosofų, yra vertinga ir skaitytina literatūra. Neapsirikau savo pasirinkimu, džiaugiuosi, kad turiu ją perskaitytų knygų bagaže. Nesinori detaliai pasakoti turinio - susidomėjusiems norisi palikti skaitymo malonumą. Pasakysiu tik tiek, kad tenka žemai nulenkti galvą už tai, kad knygos intriga išlaikyta iki pat pabaigos. Baigtis ir paslėpta mintis įstringa giliai ir ilgam. Knyga verčianti mąstyti: tai daugiau alegorinis pasakojimas, nei tiesmuka istorija apie žmogaus išsikeltą specifinį tikslą ir jo siekimą. Kūrinio atomazga, man pasirodė, netikėta: net ir dūžtančiose formose žmogus turi jausti savirealizaciją. Žodžiu, nedaugžodžiausiu, paskaitykite, vertinga literatūra!

Jau seniai vis kuris nors iš draugų ar pažįstamų užsimindavo apie šią japonų rašytojo ir knygą. Ne tik užsimindavo, bet ir tarstelėdavo:"gera". Vis nesisekė jos perskaityti - tai laiko stoka, tai kita knyga patraukdavo...

Jau seniai vis kuris nors iš draugų ar pažįstamų užsimindavo apie šią japonų rašytojo ir knygą. Ne tik užsimindavo, bet ir tarstelėdavo:"gera". Vis nesisekė jos perskaityti - tai laiko stoka, tai kita knyga patraukdavo akį... Daugybė priežasčių atitolindavo šios istorijos skaitymą. Pasirodo, be reikalo. Nors knyga gana plona, bet jos prasmės gelmės tokios pat kaip ir smėlynų klampynai, įtraukiantys neatsargius jų lankytojus.

Ar gali įklampinti ši knyga? Taip, gali ilgam įklampinti į įvairiausius apmąstymus. Ir, manau, ją reikėtų dar daug kartą skaityti. Tai viena iš tų knygų, kurias, kiek kartų beskaitytum, vis atrastum naujų prasmių, naujų įžvalgų. Suvokimo korekcijas gali daryti ne tik nepastebėti žodžiai, frazės, bet ir gyvenimiška patirtis.

Siužetas iš pirmo žvilgnio neįspūdingas, neįmantrus, gal net, pasakytumėm, paprastas. Smėlynai, moteris, jos kaimynai ir į moters namelį atsitiktinai patekęs atostogaujantis mokytojas. Taip, galgi iš pradžių istorija kiek ir stebina, paskui net primena detektyvą, bet lauki atomazgos ir beveik jau žnai, kokia ji bus. Bet atspėti nepavyksta. Pabaigoje tenka savęs paklausti: negi čia tikrai tai, apie ką skaičiau? Ir tada klimsti gilyn. Tada norisi vėl keliauti smėliu ir bandyti atrasti save, suvokti smėlynų, juosiančių tave, prasmę. Kai pagrindinių veikėjų istorija atitolsta, pamažu ji tampa sava. Ką reiškia dingti visuomenėje? Ar dingimas kitiems, o gal dingimas ir neradimas paties savęs baisesnis? Ar yra gyvenime ribų, kurių negalėtų užpustyti smėlynuose siaučiantys vėjai? Ir ar tikrai, kai nebelieka jokių kliūčių, kad įgyvendintum savus tikslus, renkiesi nekeisti nieko?

Daugybė klausimų iškeliu tarsi smėlynų moteris, nes skaitydama knygą gyvenau joje, savomis akimis regėjau smėlio gelmę. Ir kaip moteriškai bepristatinėčiau, tai ne tik moterims skirta knyga. Ją drąsiai gali skaityti ir vyrai. Kiekvienas atras savo smėlio pasaulį, jame gal atpažins ir save. Tiesiog smėlio žmonės atidaro duris į smėlio moters buveinę ir joje apsigyvena. O kiti jos niekada nėra matę ir kaži ar pamatys. Kurie laimingesni? Perskaitykite ir spręskite patys.