"Moteris smlėynuose":
"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą,...

"Moteris smlėynuose":
"VIENĄ rugpjūčio dieną dingo žmogus." Štai taip prasideda ši istorija. Dingsta atostogauti išvykęs, maždaug trisdešimtmetis entomologas. Beieškodamas naujų vabzdžių, jis užklysta į užmirštą, laike įstrigusį kaimelį smėlynuose. Deja, juo pasinaudojama ir jis tarytum įkalinamas su viena moterimi namelyje, rodos, paskendusiame smėlyje. Ar jam pavyksta iš smėlio gniaužtų ištrūkti nesakysiu, nes taip atimsiu visą malonumą dar šios istorijos neskaičiusiems. Tiesą sakant, skaitant, norėjosi litrais gerti vandenį, nes, rodėsi, kad ne tik burna pilna smėlio, bet jo kupini ir tarpupirščiai. Rodos, trūksta oro ir skaitant net prasideda klaustrofobija. Dar niekuomet neteko skaityti knygos, kuri taip įklampina ir prikausto ne kažkokia ypatingai įdomia istorija ar siužetu, bet sunkiai apsakomu niūrumu. Pagrindinis knygos veikėjas primena Sizifą, ridenantį savo akmenį, nors šiuo atveju tai smėlis. Ir nors mes gyvename ne smėlio apsuptame mažame kaimelyje, tačiau kiekvienas kasam savo smėlį, bandydami nežinia ką nugalėti, apsisaugoti, sukurti harmoniją, kasame tuštybę, beprasmiškumą, laiką pilnomis saujomis. Šioje istorijoje stebina tarytum belaikė erdvė, visiškai kitoks gyvenimas, nei mums įprasta. Galiausiai tarp smėlio pajunti kažkokią neaiškią ramybę ir žmogaus bejėgiškumą prieš gamtą. Tik čia anapus smėlio - tuštybės kupinas, apraizgytas ne visai aiškiomis taisyklėmis, gyvenimas.

"Svetimas veidas":

O štai ši istorija yra apie žmogų, visiškai sužalotu veidu ir turintį visuomet vaikščioti su tvarsčiais. Po nelaimės, kaip dažnai nutinka, jo santykiai su žmona visiškai atšąla, jis pats užsidaro savame kiaute ir, rodos, nieko ypatingo iš gyvenimo nebesitiki. Ir staiga sugalvoja "pasiskolinti" kito žmogaus veidą. Kas nutinka tuomet? Atrodo, apsiverčia šio žmogaus gyvenimas. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ši istorija man net labiau patiko už "Moterį smėlynuose". Ji buvo dar niūresnė, bet puikiai joje parodoma veido, išvaizdos reikšmė žmogaus gyvenime. Ir, drįstu teigti, šiandien veidas turi dar didesnę reikšmę gyvenimo kokybei, nei turėjo tuo laiku, kai ši istorija buvo parašyta. Veido ir vidinio "aš" priešprieša. Ar užsidėjęs, pasiskolinęs svetimą veidą tapsi kitu? Ar teisinga yra tai, jog žmogaus vertė ir gerumas matuojamas išore, o ne tuo, kas žmogus yra iš tikrųjų? Kas ji būtų tamsoje, kur veido nematytume? Ši istorija sukelia daugybę prieštaringų minčių, kurios dar ilgam neduoda ramybės. Kiekvienas nori būti gražus, tačiau, nesusimąsto apie tai, jog grožis dingsta, jis kinta, dėvisi, nes toks jau mūsų kūnas ir nieko čia nepadarysi, bet tik tai, ką mes galėtume padaryti, vedami ne "gražaus veido", o mūsų savybių ar talentų, gali gyvuoti daug ilgiau nei mūsų išorės grožis. Šioje istorijoje taip pat didelį vaidmenį atlieka ir paprasčiausias nepasitikėjimas savimi, kuris labai greitai persiduoda ir kitiems žmonėms, kurie tave patį pradeda vertinti kitaip.

Abi istorijos yra originalios, bet man labiausiai įstrigo susierzinimo jausmas. Yra įdomių minčių, bet jos pasimeta žodžių klampynėse. Kaip Kaukė paskandina Veidą, o Smėlis Namus, taip daugžodžiavimas ir sukimas ratais...

Abi istorijos yra originalios, bet man labiausiai įstrigo susierzinimo jausmas. Yra įdomių minčių, bet jos pasimeta žodžių klampynėse. Kaip Kaukė paskandina Veidą, o Smėlis Namus, taip daugžodžiavimas ir sukimas ratais atitraukė dėmesį nuo to, kas svarbu. Daugiau Kobo Abės darbų į rankas neimsiu. Nesakau, kad jis būtų blogas autorius (atrodo, visiems, su kuo kalbėjausi, jo rašymas patiko), sakau, kad jis man nepatinka :-/