🐭 “Po to, kai esi visiškai sugriautas, stoja akimirka, kai viskas tampa tarsi nepaliesta”.
Perskaitai ir šiurpuliai prabėga per kūną. Ir taip keliolika kartų skaitant Romain Gary “Moters šviesa”. Aš nesuprantu šio...

🐭 “Po to, kai esi visiškai sugriautas, stoja akimirka, kai viskas tampa tarsi nepaliesta”.
Perskaitai ir šiurpuliai prabėga per kūną. Ir taip keliolika kartų skaitant Romain Gary “Moters šviesa”. Aš nesuprantu šio autoriaus iki glo, net ir ši knyga, tokia beprotiška, bet mintys... kiek daug nuostabių, gilių minčių. Apie meilę. Santuoką. Mirtį. Išskritinė knyga. Ir vienareikšmiškai - išskirtinis autorius.

Tai begalinė tuštuma. Tai ilgas pokalbis viešųjų širdžių klube. Tai neatsakyti dviejų žmonių monologai, kurie pasimetė pasaulio šurmuly. Dvi iškankintos sielos, bandančios susijungti, bet dėl begalinio vienumos jausmo...

Tai begalinė tuštuma. Tai ilgas pokalbis viešųjų širdžių klube. Tai neatsakyti dviejų žmonių monologai, kurie pasimetė pasaulio šurmuly. Dvi iškankintos sielos, bandančios susijungti, bet dėl begalinio vienumos jausmo negalinčios prisiliesti viena prie kito vidaus. Dvi sudaužytos širdys, trapi parama tylinčioje peties akimirkoje. Du balsai, kalbantys apie savo liūdesį. Dvi istorijos su nenumaldomai liūdna pabaiga. Tai įspūdingi frazių labirintai, įtraukiantys į aistros sūkurius. Ir paviršiuje tik paroles paroles,, paroles ... begaliniai žodžiai, dešimtys, tūkstančiai žodžių, bandant išlieti savo skausmą atsitiktiniam nepažįstamajam. Tam, kuris negirdi, nes taip pat vis kalba ir kalba, apie savo skausmą, apie neišvengiamą kančią. Tai liūdna. Ir paprasta. Ir poetiška. Tačiau vis vien neįtikėtinai vieniša.