Vulgaru ir trapu. Rodos šie žodžiai tinkamiausiai apibūdina Bukowskio knygą ,,Moterys".

Gavau daug rekomendacijų dėl šio kūrinio iš draugų ( vaikinų, jei tiksliau) ir jokia paslaptis kodėl ji taip traukia vyriškosios...

Vulgaru ir trapu. Rodos šie žodžiai tinkamiausiai apibūdina Bukowskio knygą ,,Moterys".

Gavau daug rekomendacijų dėl šio kūrinio iš draugų ( vaikinų, jei tiksliau) ir jokia paslaptis kodėl ji taip traukia vyriškosios lyties atstovus. Tai vulgari knyga, pilna erotinių scenų, kurios nupasakojamos girtuoklio rašytojo akimis. Buvau draugų perspėta kas jiems taip "patiko" šioje knygoje ir maniau būsianti pasiruošus, tačiau jau po pirmų puslapių buvau nustebinta autoriaus atviro gašlumo. Jokio "tiesiai per aplinkui" nerasite, daiktai vadinami tikrais vardais ( galite pamiršti trikampiukus ir pagaliukus), o ir scenos visiškai nevyniojamos į vatą. Tai tikra. Neapdorota. Teko atsistoti į girtuoklio, seksomano batus ir, turiu pripažinti, kad momentais buvo nemalonu skaityti, suvokiant, kaip tai realu. Šioje knygoje Bukowskis nepasileido į saldžius svaičiojimus, tad ir emocinė karuselė teko ne iš saldžiųjų.

Jei susidarėte įspūdį, kad be sekso nieko kito nerasite, tai drįstu pasakyti, kad klystate. Žmogiškumas - štai kas mane nustebino. Supratusi skaitanti apie degradą, tikėjausi tuštybių mugės ir nieko daugiau paviršutiniškų sekso scenų, tačiau autorius sugebėjo sukurti itin žmogiškus veikėjus. Pag. veikėjas turėjo tiek moterų, kad ilgainiui pasimečiau tarp jų vardų ir net nebesistengiau atsekti kuri yra kuri. Sakytum moterų sumenkinimas? Na, ir čia mane perspėjo, kad knygoje į moterį yra žiūrima siaubingai, tad pasistenk neįsižeisti, bet, tiesą pasakius, man susidarė visai kitoks vaizdas. Nors moterų buvo daug, bet į kiekvieną buvo žiūrima kaip į asmenį, veikėjas mylėjo kiekvienos trūkumus ir dievino privalumus. Jis prie jų neprisirišdavo, tad greit ir paleisdavo, bet savotiškai gerbė visas iki vienos.

Kas labiausiai išryškėjo, tai veikėjo savianalizė. Kiekvienas artimoje aplinkoje susidūręs su psichiniu negalavimu pastebės, kad knygos herojus aiškiai kovoja su tam tikru nuovargiu. Tas pridėjo realumo. Iš pirmo žvilgsnio tuščias žmogus ilgainiui pateikia įdomių įžvalgų, racionaliai žiūri į situaciją ir nuolatos kovoja pats su savimi. Tas, kuris nenori džiaugtis, bet toliau ieško laimės.

Šiaip, iš pažiūros, lengva knyga virto pakankamai sunkiu skaitiniu. Emociškai sunkiu. Paliko kiek daugiau įspūdžių nei tikėjausi, bet nuo to tik geriau. Sakyčiau, kad knyga ne kiekvienam, bet rekomenduočiau nebijantiems realybės su gašlumo prieskoniu.