Kągis, kągis, kągis. Perskaityta 5-toji Remarko knyga, ir vėlgi - nenusivilta. Nors ir gana stipriai jautės Remarko stilius, minčių panašumas, tačiau ši knyga yra nauja savo istorija - apie pastovius emigrantus, neturinčius...

Kągis, kągis, kągis. Perskaityta 5-toji Remarko knyga, ir vėlgi - nenusivilta. Nors ir gana stipriai jautės Remarko stilius, minčių panašumas, tačiau ši knyga yra nauja savo istorija - apie pastovius emigrantus, neturinčius paso ir turinčius besibastyti nuo vieno sienojo iki kito. Tačiau užteks spoilinti. Ši knyga dar kartą nukels jus į praeitį, į tuos neramius laikus, į tarpukarį. Vėl išvysite liūdnus, prislėgtus veidus, pajausite nesuvaržytas emocijas, jų didybę. Nors bus ir juoko, nedaug, bet visgi. Taigi, žmonės mielieji, skaitykit, nestabdykit, mėgaukitės tuo, ką gali pasiūlyti Remarko lobynai. Tikiuosi, liksit nenusivylę ;) Mano šališkas vertinimas - 8/10

Literatūros klasika.

Veiksmas sukasi apie emigrantus tarpukario laikotarpiu. Apie patirtis žmonių, kurie buvo priversti emigruoti paliekant viską, ką turėjo. Ieškoti naujo gyvenimo pradžios, galbūt pasivadinti nauju vardu,...

Literatūros klasika.

Veiksmas sukasi apie emigrantus tarpukario laikotarpiu. Apie patirtis žmonių, kurie buvo priversti emigruoti paliekant viską, ką turėjo. Ieškoti naujo gyvenimo pradžios, galbūt pasivadinti nauju vardu, stengtis išlikti, viltis kada nors pamatyti artimuosius.. Gyvenimas taip judant skaičiuojamas labai trumpais laiko intervalais: leidimais gyventi, geriausiu atveju dirbti miestuose. Tokių leidimų trukmė nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Šitaip branginama kiekviena diena, kuri tampa kova už būvį.

Romane per j herojus netiesiogiai pabrėžiamos žmogiškos vertybės, kaip jie sugeba tokiais išlikti bet kokiomis aplinkybėmis. Į kitus emigrantus jie žiūri kaip į sau lygius, be konkurencijos, kartais net darosi pikta: per didelį naivumą ir pasitikėjimą prarandama ką sukaupi per praėjusias dienas. Pasakojimas lengvas, iš tikrųjų kartais net pasirodo, kad nėra taip ir blogai. Tačiau įvertini daugelį situacijų: kalėjimas, ligoninės, muitinės postai.. Galų gale per tuos keletą mėnesių žmogus būna pasisėmęs daugiau patirties negu eilinis šiandienos žmogus per tą patį laikotarpį..

Knyga manau daugelį privers susimąstyti ar imame viską iš šių dienų, ar tik tempiame laiką IKI KAŽKO.

Oficiali dalis: Tai sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš...

Oficiali dalis: Tai sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Viena ir Praha, Ciurichas ir Paryžius, kalėjimai, ligoninės, palėpės ir parkų suoleliai - tai romano bėglių klajokliško gyvenimo stotelės. Tačiau ir jiems lemta patirti meilės džiaugsmą...

Mano jausmai:

Esu šio rašytojo gerbėja.

Kad knyga paliktų gerą įspūdį pačiam skaitytojui reikia įdėti nemažai širdies, atjautos, fantazijos.

Viena vieta buvo labai graudi... Kur Šteineris turguje susitiko su savo žmona... ir pasakė jai, kad ji privalanti su juo išsiskirti nedelsiant, kad būtų saugi, kad jos nepersekiotų... viskas buvo pasakoma per atstumą, jie negalėjo viens kito apsikabinti ir deramai atsisveikinti...

Štai citata:

"- Dabar pasuksiu ir eisiu dešine tarpueilio puse, o tu eik kaire puse priešais mane. Nieko nesakyk, nieko nedaryk. Noriu į tave bent pasižiūrėti prieš pranykdamas." (Šteineris)

Rašytojas nepamiršo ir meilės tarp dviejų jaunų žmonių, kurių likimas buvo vienodas... tik ta meilė priminė knygos pavadinimą - "Mylėk savo artimą"... Tarsi meilė būtų atėjusi patogiu laiku kaip rūpestis kitu... tarsi palaikymas vienas kito sunkiu momentu, bet ne ta meilė, kuri egzistuoja bet kada, bet kur, ir priežastis visai nesvarbi dėl ko... Na, nebent Šteinerio meilė žmonai...

Man patiko rašytojo stilius. Jis per daug nesigilina į sielos žaizdas ar nesiima psichoanalitiko vaidmens, kad išknistų sielos užkabariuose pasislėpusias paslaptis, viltis, bet jo veikėjai dialogo metu pasako labai daug, nors iš tiesų pasako tik sakinį, bet jis būna reikšmingas ir suteikia skaitytojui aiškumo.

Pvz.:

Šteineris:

"Per kelis žingsnius nuo tavęs kažkas išeina iš šio pasaulio, šaukdamas ir dejuodamas iš skausmo, o tu, nieko nejauti. Štai kur didžiausia nelaimė." (Čia taip buvo, kai jam ligoninėje atnešė pietus).



"- Suprantu, - apsižvalgė Kernas. - Bet gyvi esame. Šitą suprantu.

- Vadinasi, daug supranti. Iki karo tik nedaugelis tai suprato - Šteineris."



"- Kas jums labiausiai patiko šiuose paveiksluose?

- Juose tvyranti ramybė, - nedvejodama atsakė Rut.

- Ramybė. Maniau, pasakysite - grožis."

Labai gera knyga.