įdomiausia vieta buvo 2skyrius, ir daugmaž pabaiga, nors pabaigos norėjosi kaip tik labiau istemptesnes, nes taip kaip ir idomu pasidarė kaip čia kas bus, o bats ir pasibaigė.. man asmeniskai pradžia buvo per daug aprašyta,...

įdomiausia vieta buvo 2skyrius, ir daugmaž pabaiga, nors pabaigos norėjosi kaip tik labiau istemptesnes, nes taip kaip ir idomu pasidarė kaip čia kas bus, o bats ir pasibaigė.. man asmeniskai pradžia buvo per daug aprašyta, daugiau kaip pasakojimo stiliaus.. bet seip knyga labai patiko, labai įdomi, skaičiau su tokiu kaip pasimėgavimu, nebuvo nei intrigos, nei kažko laukiamo "kas dabar bus", bet tiesiog žmogaus Rūtos istorija, nors man gal netgi labiau pacio Edzio istorija ? Irvingas man daugiau tokius sunkesnius romanus rašo, turi įsigilinti, aišku sunkumus nepalyginsi su kokiu Tolstojum, bet sunkesni romanai nei pvz Picoult ?

Šią knygą padalinčiau į tris dalis: pakankamai įdomu-nelabai-įdomu. Pradžioj juk kartais būna kad kol įsiskaitai tol abejoji patinka knyga ar ne. Vat tie romanų pristatymai ir jų skaitymo ištraukos man neįdomiausia dalis....

Šią knygą padalinčiau į tris dalis: pakankamai įdomu-nelabai-įdomu. Pradžioj juk kartais būna kad kol įsiskaitai tol abejoji patinka knyga ar ne. Vat tie romanų pristatymai ir jų skaitymo ištraukos man neįdomiausia dalis. Buvo nuobodu, bet skaičiau. Bet kai veiksmas persikėlė į Raudonųjų žibintų kvartalą, atsirado įdomių nutikimų, tuomet knygą jau greit įveikiau. Irvingas puikus rašytojas, gal čia man ne laiku tą knygą norėjosi perskaityti :)

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal...

Pradėjusi skaityti, džiūgavau - valio, Irvingas ir vėl puikiai rašo apie gyvenimą, tik savom, "irvingiškom" priemonėm, kurias kai kas vadina "iškrypusiomis" (iki šiol skaičiau "Sidro namų taisyklės" ir "Pasaulis pagal Garpą", pastaroji tikrai mane sužavėjo, patiko ir pirmoji). Tačiau pasibaigus skyriui apie Rutos vaikystę, pasibaigė ir mano entuziazmas. Skaitydama toliau, pradėjau nesuprasti, kam skirtos kai kurios scenos, ir ką šia knyga autorius norėjo pasakyti apskritai... Sunku buvo susitaikyti ir su Rutos mamos nesugebėjimu mylėti dukters po pirmųjų vaikų netekimo...Vis bandžiau ją suprasti, pateisinti, bet sunkiai man pavyko...Pabaigus skaityti knygą, galiu teigti, jog tai knyga apie meilę - meilę vaikams, begalinį skausmą jų netekus. Meilę vyresnei moteriai.

Antrą kartą knygos neskaityčiau.

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą...

Susipažinkite su Ruta Koul! Ji - garsi rašytoja, turinti didžiulį gerbėjų ratą. Tiesa, ji gana sudėtinga asmenybė, bet nepamirštama - moterims dėl aprašomų istorijų, o vyrams dėl įspūdingos krūtinės.

Pirmą kartą Rutą sutinkame ketverių. Šiuo laikotarpiu ji gyvena su mirusiais broliais -Tomu ir Timočiu, ir tėvais. Deja, Tedas ir Merion Koulai labiau užsiėmę savais reikalais - vienas nusivylusių jaunų moterų viliojimu, o kitas potraukiu vyrukams, panašiems į mirusius sūnus, nei dukros auklėjimu. Ir čia atsiranda Edis, patrauklus 16-metis, pasamdytas dirbti Tedo padėjėju, nors Rutos tėvas jam numatęs visai kitas pareigas. Taip Edis nustoja žavėtis savo dėstytojo žmonos apžėlusiomis pažastimis ir prasideda šešiasdešimt kartų apėmęs vasaros romanas...

Kito susitikimo metu Ruta 36-ių metų rašytoja, negalinti apsipręsti dėl tolimesnio savo gyvenimo. Ar tekėti už gerokai vyresnio leidėjo? Bet juk ji dar neišgirdo savo geriausios draugės nuomonės apie jį. Hana tikra vyrų ekspertė, keičianti juos kaip kojines. O kiek dar aplink pagundų...

Trečiajį ir paskutinį kartą Ruta keturiasdešimt vienerių metų, įsimylėjusi vyruką, dėl kurio kelnaitės pačios krenta žemyn. Edis vis dar dūsauja dėl Merion. Hana niekaip neišsirenka tinkamo vaikino, o Tedas...

Paprastai pabaigus knyga mane užplūsta daug minčių ir apmąstymų, tačiau perskaičius John Irving 'Našlė vieneriems metams' jaučiau lyg laikas sustojo. Galva tusčia, minčių mažai. Tačiau tai nereiškia, kad knyga man...

Paprastai pabaigus knyga mane užplūsta daug minčių ir apmąstymų, tačiau perskaičius John Irving 'Našlė vieneriems metams' jaučiau lyg laikas sustojo. Galva tusčia, minčių mažai. Tačiau tai nereiškia, kad knyga man nepatiko - man ji labai patiko! Tai jau antroji perskaityta Irving'o knyga (pirmoji 'Malda už Oveną Minį') ir abi, be abejonės, paliko dideli įspūdį. Mėgstu autoriaus rašymo stilių ir tai, kaip yra pateikiama pati istorija. Knyga buvo stora, vietomis gal kiek užtęsta, tačiau ne nuobodi, kaip esu girdėjusi iš žmonių. Dėlto ją buvo gera mintis įtraukti į Knygų Iššūkį, nes vis neprisiversdavau perskaityti.

Knyga pasakoja apie moters, vardu Ruti, gyvenimą, pradedant jos vaikyste, kai jai dar tik 4 metai, vėliau peršokant į jos gyvenimą po gerų 30-ies metų ir galiausiai, kai jai 40. Jos gyvenime svarbią vietą, sakyčiau, užima trys personažai: ją mylintis ir, po skyrybų su žmona, auginantis tėvas, šeimą palikusi ir iš Ruti gyvenimo virš 30 metų dingusi motina ir motinos gerokai jaunesnis meilužis. Knygoje ryškiausias yra Ruti paveikslas ir įvykiai, susiję su ja. Motina dėl dviejų savo vaikų tragiškos žūties paliko šeimą ir ji gyva tik pagrindinių veikėjų prisiminimuose. Tačiau visai netikėtai ji vėl pasirodo paskutiniuose knygos puslapiuose ir knyga baigiasi iš serijos 'jie gyveno ilgai ir laimingai'. Tėvas, kuris visą gyvenimą 'pašventė' moterų vilionėms ir jų draugijai, Ruti gyvenimui neturi didelės itakos. Kad ir kaip ji tėvą myli, tačiau jis vienaip ar kitaip sugeba Ruti įskaudinti...Visų gyvenimai sudėtingi, kartu jie ir atskiri, o kartu ir bendri, kuriuos sieja tie patys su Ruti šeima susiję įvykiai.

Knygoje man pasirodė labai įdomi detalė. Autorius rašo knygą, apie veikėjus, kurie yra rašytojai ir rašo knygas :) Taigi knygoje daug ištraukų iš Irving'o personažų parašytų knygų :)

Knygai skiriu 9.5 balo. Rekomenduoju!

Nei patiko , nei nepatiko, nei nustebino. Skaičiau su malonumu, bet antrąkart vargu ar norėsiu ją paimti į rankas.

Kažkodėl nesinorėjo patikėti Rutos (pagrindinės veikėjos) personažu, o ir pasirodė ji kažkokia labai jau...

Nei patiko , nei nepatiko, nei nustebino. Skaičiau su malonumu, bet antrąkart vargu ar norėsiu ją paimti į rankas.

Kažkodėl nesinorėjo patikėti Rutos (pagrindinės veikėjos) personažu, o ir pasirodė ji kažkokia labai jau vyriška. Išskyrus knygos pabaigoj, kai ji tapo motina ir iš tikrųjų įsimylėjo. Gal dėl to kažkokio Rutos vyriško grubumo, neapleido mintis, kad ji - tai pats Irvingas. Ir ne tik todėl, kad ji ir rašo tik spausdinimo mašinėle, o ne kompiuteriu, ir romanai jos paremti vaizduote, ne autobiografinėm detalėm. Beskaitydama būtent taip ir isivaizdavau Irvingą - truputį paplaukęs, besiblaškantis gyvenime, kažko vis laukiantis ir ieškantis, bandantis.

Tačiau man daug labiau patiko tas, atrodo, vis nesuaugantis, pasimetęs Edis ir jo beribė, nesibaigianti meilė gerokai vyresnei pradingusiai iš jo gyvenimo moteriai.

Dar labai blaškė ir trukdė skaityti skaičiai. Kam kiek metų, kiek būtų metų, jeigu būtų, kada minučių tikslumu atvyksta ir išvyksta traukiniai iš Hamptono, kas po kiek metų susitiko, kiek metų nesimatė, ką šnekėjo po tiek metų ir pan. Vis dėlto dėdė Irvingas vertas dėmesio rašytojas. Ko gero teks įveikti dar keletą neskaitytų jo knygų.