Koks nuostabus knygos pavadinimas. Apie būtį, apie gyvenimą ir kokį mes jį gyvename. Renkamės, kad būtis būtų sunki ar lengva ir kaip viskas susiklosto.

Veikėjai:
Tomas – chirurgas, kuris negalėjo gyventi be kitų...

Koks nuostabus knygos pavadinimas. Apie būtį, apie gyvenimą ir kokį mes jį gyvename. Renkamės, kad būtis būtų sunki ar lengva ir kaip viskas susiklosto.

Veikėjai:
Tomas – chirurgas, kuris negalėjo gyventi be kitų moterų, nors turėjo tą vienintelę, kurią norėjo globoti kaip kūdikį. Sekė jis visą gyvenimą paskui Terezą, nors ir teko daug atsisakyti. „Pašaukimas – tai nesąmonė, Tereza. Neturiu jokio pašaukimo. Niekas neturi jokio pašaukimo. Pasidaro taip lengva patyrus, kad esi laisvas, neturįs pašaukimo.“ (290p.)
Tereza – Tomo žmona, kuri pabėgo nuo motinos kūno ir norėjo Tomui būti tas vienintelis kūnas, bet Tomas norėjo atskleisti ir kitus moterų kūnus. Tereza tikėjo atsitiktinumais ir siekė būti mylima besąlygiškai.
Sabina – Tomo draugė ir meilužė, kuriai neištikimybė buvo lenvybė ir ji norėjo tuo gyventi. „Išdavystė. Nuo vaikystės tėvelis ir tamsta mokytojas sakydavo mums, kad tai blogiausia, kas tik begali būti. Tačiau kas yra išdavystė? Išduoti reiškia atiduoti, kas nėra sava, ir išeit į nežinią. Sabinai nėra nieko gražiau, kaip eiti nežinion.“ (88p.)
Francas – kitas Sabinos meilužis, kuris siekė tobulos meilės ir pats stipriai ir nuoširdžiai mylėjo. Francas: „Mylėti jam reiškė visiškai atsiduoti mylimos moters malonei arba nemalonei“. (80p.)

Štai, kokie skirtingi lūkesčiai, kokie skirtingi pasirinkimai, kokie skirtingi žmonės.

Veiksmas vyksta tuo metu, kai Čekiją užvaldo sovietai. Atmosfera yra niūri, Negali būti kuo nori be partijos priežiūros, negali turėti savo žodžio laisvės, turi kitus sekti ir išduoti, turi rodyti meilę komunistams ir panašiai. Nėra jokios garbės. Ir visa šita erdvė yra pilna veikėjų liūdesio, skausmo, lūkesčių nebuvimo, sapnų, intymumo, tyrinėjimo.

O gal visas gyvenimas kaip Bethoveno muzika: „Es muss sein“ (Tai turi būti) ir nieko tu nepasirenki, nes gyvenimas yra nepakeliamas? O jeigu sąmoningai renkiesi, gal jis tada tampa lengvybe?

Šviesiai melancholiškas, sunkiai lengvas romanas, sukurtas tarsi iš paprastų dalykų, tačiau su atidumu smulkmenoms, žmogiškų santykių niuansams, išgaubiantis paprastumą. Balansuojantis tarp laisvės ir būtinybės, kičo ir...

Šviesiai melancholiškas, sunkiai lengvas romanas, sukurtas tarsi iš paprastų dalykų, tačiau su atidumu smulkmenoms, žmogiškų santykių niuansams, išgaubiantis paprastumą. Balansuojantis tarp laisvės ir būtinybės, kičo ir autentiškumo, idealo ir tikrovės.

Pasaulyje, kuris susideda iš neatšaukiamų pasirinkimų ir atsitiktinių įvykių, kuriame viskas vyksta vienąkart – priverčia klausti, - ar teisingai pasirinkau?
Rekomenduoju, ieškantiems atsakymų. #kas nutinka tik vieną...

Pasaulyje, kuris susideda iš neatšaukiamų pasirinkimų ir atsitiktinių įvykių, kuriame viskas vyksta vienąkart – priverčia klausti, - ar teisingai pasirinkau?
Rekomenduoju, ieškantiems atsakymų. #kas nutinka tik vieną kartą, tas tarsi niekad neatsitinka#

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant...

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant akmens besileidžiančia balta plunksna; akmuo sunkus, plunksna jo neslegia, bet, visgi, ji ten.
Mano rekomendacijos: skaityti verta. Kūrinys pateisina savo legendą.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/08/milan-kundera-nepakeliama-buties.html

Be abejo, tai yra klasika - vertinga įdomi knyga. Nepaisant daug prieštaringų postulatų, skaitosi ritmingai, vienu ūpu. Sunkūs likimai, charakteriai ir gilios filosofinės idėjos.
Tačiau, man asmeniškai, vietomis buvo neįdomu...

Be abejo, tai yra klasika - vertinga įdomi knyga. Nepaisant daug prieštaringų postulatų, skaitosi ritmingai, vienu ūpu. Sunkūs likimai, charakteriai ir gilios filosofinės idėjos.
Tačiau, man asmeniškai, vietomis buvo neįdomu skaityti - per daug ištiesta. Kai kur pasirodė, kad knygos herojų emocijos bei išgyvenimai aprašyti sausai. Pvz, Terezos isterijos scena aprašyta kaip sausas nekrologas laikraštyje, konstatuojantis mierties faktą. Kai kur pasirodė, kad įvykiai vyksta kažkokioje sutemoje ir neįmanoma įsivaizduoti nei vieno šviesaus saulėto momento - nesijaučia jausmai - jaučiasi šaltumas ir atgrasumas, pilkuma. Ir aišku kai kurie aprašyti istoriniai faktai - net neįsivaizduoju, iš kur buvo ištraukti (pvz. Stalinas nužudė savo žmoną? (spėju, Alilujevą, turėjo omenyje autorius) - wtf?).

Mano pirmasis filosofinis romanas. Galėčiau pasakyti, kad tai tikrai puiki pradžia pažinčiai su šiuo žanru. Kitoks požiūris į rašymą susidaro perskaičius tokio tipo knygą.
Man patiko, kad vėl ir vėl grįžtama ir...

Mano pirmasis filosofinis romanas. Galėčiau pasakyti, kad tai tikrai puiki pradžia pažinčiai su šiuo žanru. Kitoks požiūris į rašymą susidaro perskaičius tokio tipo knygą.
Man patiko, kad vėl ir vėl grįžtama ir apmąstoma tuos pačius įvykius tik iš kitos perspektyvos.

Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie...

Vis dar jaučiuosi it apsvaigusi nuo to malonumo, kokį suteikė šis romanas. Slyste slydau žodžiais, negalėjau atsiplėšti. Veiksmas aprašomas ne itin nuosekliai, išmėtytai, tačiau nuo to tik dar įdomiau. Pamąstymai apie gyvenimą, santykius, būtį, nebanalūs, neįkyrūs. Knygos herojai vienas už kitą spalvingesni, įtaigūs, labai gyvi. Mergišius chirrugas Tomas. Įdomiausia tai, jog beskaitydama pradėjau suprasti jo trauką moterims, net ir turint mylimąją, juk "Tomas sakydavo: mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)." Tomo poligamija atrodė ganėtinai simpatiška, nors apskritai to netoleruoju, tačiau Tomas turėjo tarytum kokį talentą - išsirankioti gyvenime įdomiausias moteris ir paversti jas savo trumpalaikėmis damomis. Vienintelė ilgalaikė, verta Tomo meilės buvo Tereza. Tereza - pavydi, sieliškai šiek tiek sužalota moteris. Šešių atsitiktinumų dėka ji atsiranda Tomo gyvenime ir iš jo nepasitraukia iki pat mirties. Sabina - Tomo meilužė, simpatiška menininkė, trokštanti gyvenime išdavysčių. Francas - deja, tikriausiai pati nykiausia knygos persona. Aš jį vis ir įsivaizdavau kaip nuobodylą kerėplą. Ir, galiausiai, šuo Kareninas - vienas mieliausių, liūdniausiai gyvenimą baigusių, personažų. Skaitant apie šunelio kančias, norėjosi ir ašarą nubraukti, taip labai jo pagailo. Niekada nejaučiau didelės simpatijos šunims, tačiau paskaičiusi apie šį, netgi pamaniau, kad kada nors galbūt ir norėčiau turėti šunį, kuriam, be abejo, duočiau savo mėgstamo personažo vardą. Vis dėlto, perskaičius šią knygą būtis neatrodo sietina su lengvybe, su nepakėlimu - tikrai. Nuostabi istorija, ir nebūtinai apie meilę - tiesiog apie žmogų ir jo egzistenciją. "Nepakeliama būties lengvybė" tiesiog būtina perskaityti mažiausiai kartą.

Knyga tiesiog įdomi! Ją skaityti malonu, įdomu, ji paliečia. Labai patiko temų įvairiapusiškumu: nuo meilės iki politikos: meilė, seksas, meilė versus seksas ir viceversa, politika, metafizika, filosofija, būties apmąstymai....

Knyga tiesiog įdomi! Ją skaityti malonu, įdomu, ji paliečia. Labai patiko temų įvairiapusiškumu: nuo meilės iki politikos: meilė, seksas, meilė versus seksas ir viceversa, politika, metafizika, filosofija, būties apmąstymai. Pasakojimas tarsi suaustas iš skirtingų siūlų, kur persipina pagrindinių veikėjų - Tomo, Terezos, Sabinos, Franco likimai, nuo kasdienių santykių iki prasmės paieškų. Labai patiko tai, kad autorius įpina daug kultūrinio konteksto detalių: filosofų, dailininkų, muzikantų, nuo Bethoveno iki Stalino sūnaus. Dekarto ar Nyčės mintys organiškai įsilieja į tekstą. Aišku ir temos visada aktualios: kiek galima atskirti meilę nuo sekso, ką reiškia išdavystė vyrui ir moteriai, paraleliai gvildenama totalitarizmo tematika: prisitaikėliškumas ir principų išdavimas ir jų laikymasis. Daugelis temų man pasirodė iš tiesų artimos ir atitinkančios šio laikmečio dvasią: masinis pamišimas dėl orgazmo - užtenka pavartyti tiek moterims tiek vyrams skirtus žurnalus - tai top 1 tema :) , nesibaigiantys liustracijos procesai, išdidžiai kartojamos frazės "ir tada dirbome Lietuvai!" - juk tai šių dienų aktualijos. Visas šias temas radau ir knygoje, nors veiksmas vyksta sovietų okupuotoje Čekoslovakijoje, o istorija rutuliojasi apie Tomo, Terezos ir Sabinos santykius. Knyga, kurioje tikrai nemažai peno pamąstymams, kuri tikrai įdomi ir, manau, apskritai artima žmogiškajai prigimčiai. Summa summarum - verta skaityti. Next step - filmas, kuris girdėjau irgi labai gerai vertinamas.

Tai mano pirmasis "pasimatymas" su Milan Kundera, ir tikrai ne paskutinis (tikiuosi jis irgi norės ateiti ir pratęsti pažintį :) ). Nors pavadinimas byloja apie lengvybę, tačiau turinys toli gražu nėra lengvas, tiesiog romanu...

Tai mano pirmasis "pasimatymas" su Milan Kundera, ir tikrai ne paskutinis (tikiuosi jis irgi norės ateiti ir pratęsti pažintį :) ). Nors pavadinimas byloja apie lengvybę, tačiau turinys toli gražu nėra lengvas, tiesiog romanu vadinti nesiverčia liežuvis, manau knygai kur kas labiau tiktų filosofinio romano titulas.

Pagrindinius veikėjus - Tomą, Terezą bei Sabiną sieja ne tik meilė, bet ir vidinė kančia, jos paieškos. Iš pradžių gailėjau ir užjaučiau Terezą dėl Tomo neištikimybės (-ių). Tačiau ilgainiui prieš akis atsiskleidė kitas vaizdas - Terezai kančia patinka, ji jai artima, jai priimtinas kenčiančios, silpnos moters vaidmuo. O Tomas džiaugiasi savu vaidmeniu - Terezos visatos centro, užuovėjos, guodėjo, o už namų sienų - gundytojo. Kone "tobula" pora (negaliu nuslėpti sarkazmo).

Pagrinde knygos veiksmas ir sukasi apie Tomą su Tereza, tačiau retkarčiais galvą kišteli ir charizmatiškoji Sabina - menininkė, Tomo meilužė ir ilgametė draugė, taip pat beieškanti savo vietos po saule. Moteriai "akis bado" aplinkinis kičas, netikrumas, kuriems jaučia panieką. Sabina kaip asmenybė man buvo kur kas patrauklesnė ir įdomesnė nei Tereza, pastaroji tokia silpnavalė ir šleikščiai "minkšta". Norėjosi daugiau teksto apie šią dailininkę, išsamesnio jos pasaulėžiūros pateikimo. Bet autorius diktavo kitokias "žaidimo" taisykles.

Kalbant apie literatūrinę kalbą - man ji patiko, nors kartais buvo per daug užsižaista Čekijos okupacijos tema, kičo sąvokos svarstymu. Šiek tiek blaškė autoriaus pastabos - veikėjų veiksmų analizė. Bet kaip sakiau Kundera diktavo savas taisykles, beliko prisiderinti.

Kodėl pasirinkau skaityti Milano Kunderos "Nepakeliamą būties lengvybę"? Buvau skaitęs keletą kitų šio rašytojo kūrinių: "Lėtumą" bei "Juoko ir užmaršties knygą". Mane nustebino nestandartinis rašymo stilius,...

Kodėl pasirinkau skaityti Milano Kunderos "Nepakeliamą būties lengvybę"? Buvau skaitęs keletą kitų šio rašytojo kūrinių: "Lėtumą" bei "Juoko ir užmaršties knygą". Mane nustebino nestandartinis rašymo stilius, filosofiniai apmąstymai. Taip pat traukė tai, jog Milanas Kundera pristatomas kaip vienas svarbiausių kūrėjų iš (dabar jau) posovietinių šalių, tokių kaip Lietuva.

Čekų rašytojas pasakoja istoriją apie trapius santykius tarp vyro ir moters. Karas ir okupacija čia nėra pateikiami kaip tragedija, kaip kažkas kas sugniuždo ar suluošina žmones. Vieniems tai dar viena proga maištauti, kitiems tai dar viena žmonių kvailybės išraiška, dar kitiems - dar vienas valdžių ir postų pasikeitimas. Tomas, Tereza ir Sabina mato pasaulį per savo prizmę, interpretuoja įvykius taip, kaip jų suformuotas mąstymas padiktuoja. Todėl jiems sunku suprasti vienam kitą. Juk viena karo priežasčių taip pat yra žmonių nesusikalbėjimas, nenoras pamatyti pasaulio savo "priešo" akimis.

Nors paėmiau šią knygą iš bibliotekos, supratau, kad noriu ją turėti savo asmeninėje knygų lentynoje - tiek daug įdomių minčių, citatų, interpretacijų. Esu tikras, kad skaitydamas antrą kartą gaučiau ne ką mažiau įžvalgų apie istoriją, menus, žmones. Tokia daug apimanti ši knyga!

Milano Kunderos profesionalumą ir išmintį rodo tai, kaip stebėtinai lengvai ir su subtilia ironija jis kalba apie kitiems sudėtingus ar tragiškus dalykus, kaip žaidžia įvairiomis idėjomis, kičais, nors kartu pripažįsta, kad nuo jų nepabėgsi: "Nė vienas iš mūsų nėra antžmogis, sugebantis išvengti kičo. Kad ir kaip jį niekintume, kičas yra žmogaus likimo dalis" (155 p.). Ką gi, manau, ir apie patį Milaną Kunderą egzistuoja daugybė kičų. Mano galvoje tai žymiausias rašytojas iš posovietinių šalių, kiti žmonės jį įvardintų kaip laisvės ir nepriklausomybės gynėją, drąsų kalbėtoją apie tai, apie ką kiti bijo kalbėti.

Taigi galiu tik rekomenduoti šią knygą visiems, besidomintiems tuo, ką mes čia veikiame šiame pasaulyje ir kas aplink mus vyksta. Man "Nepakeliama būties lengybė" buvo netikėtas atradimas, o Milanas Kundera tapo vienu mėgstamiausių rašytojų.

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre....

Lengvai skaitoma, pilna vertingų minčių, jauki knyga. Kundera meistriškai supina meilės, politikos, laisvės ir seksualumo temas į bendrą visumą. Tai nėra tipiškas romanas, kuriame pagrindiniai herojai yra dėmesio centre. Tomo ir Terezos likimai susipina nuo knygos pradžios, visgi joje pilna kitų istorijų, kurios kartais jungiasi tarpusavyje bet tuo pačiu metu teka sava vaga. Veiksmas vyksta okupuotoje Čekijoje, laikais, kai viskas keitėsi. Cenzūra viešpatavo ne tik literatūroje, bet ir paprastoje žmonių kalboje, jų kasdienybėje. Kundera pateikia daug gyvenimiškų įžvalgų, dalinasi savo idėjomis ir užduoda skaitytojui klausimus. Paradoksai, dilemos, Beethovenas, erotika.
Citata: "Mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi - ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė - tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi)."
Knygoje daug dėmesio skirta kičo nagrinėjimui, tai apsunkina ir priduoda abstraktaus matmens šiam veikalui.
Autorius sėmėsi iš Nietzsche, Platono bei Sofokleso kūrybos. Knyga kitokia, vertinga ir prikaustanti dėmesį.

"Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Praciškaus Asyžiečio pečių."

Ši knyga man buvo lyg...

"Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Praciškaus Asyžiečio pečių."

Ši knyga man buvo lyg nežinomybė. Nežinojau nei kas joje bus rašoma, net neįsivaizdavau ar ji gera ar bloga, nes nė viename bloge nebuvau aptikusi nuomonės apie ją. Žinau tik, kad ši knyga yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą.


Knyga iš ties yra apie meilę, gal net labiau apie vyro ir moters santykius. Tačiau iš kart galiu pasakyti, kad tai ne kokia banali istorija, kokių dabar nors vežimu vežk. Ši knyga turi kažką išskirtinio, ko aš nemoku apibūdinti žodžiais. Įdomu tai, kad šioje knygoje nėra kažkokio nuostabaus siužeto, nepakartojamu veikėjų ar to kas išskirtu šią knygą iš kitų. Ji tokia paprasta ir elementari, gal todėl širdžiai tokia miela ir artima.



Tomas netikėtai įsimyli Terezą. Ir negali be jos gyventi. Jie susituokia, gyvena kartu, tačiau Tomas niekaip negali nutraukti ryšio su savo buvusiomis meilužėmis.. Ir tai skaudina Terezą.



Vertinu Terezos besąlygišką meilę. Atleisti žmogui jo išdavystes ir vis tiek stipriai mylėti, reta moteris tai sugeba. Kitu atveju tokio moters elgesio nesuprasčiau, nes visada esu įsitikinusi, jog moteris negali būti priklausoma nuo vyro. Tačiau šioje situacijoje, šioje knygoje aš supratau Terezą. Gal būt ji taip elgėsi todėl, nes kito tokio artimo žmogaus neturėjo, o gal ne todėl. Bet jos skausmą, nerimą ir liūdesį aš tikrai jaučiau.



Šią knygą apibūdinti galėtų tokie žodžiai - keista, bet įdomi. Nes skaityti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau ir nebuvo paprasta.



Jeigu kas klaustu ar rekomenduoju ar ne, atsakyčiau, kad taip, nes susipažinti su M. Kundera kūryba vis gi verta.



O vieną balą nuo knygos numinusavau, nes baigusi skaityti pagalvojau, kad kaži ar ši knyga turės išliekamąją vertę. Abejoju ar po kelių metų mano galvoje bus kas užsilikę apie šią knygą. O ir jokiam rašiny nepanaudosi..

Mano įvertinimas: 4/5