Ši knyga sužavėjo ne taip stipriai kaip kitos šios rašytojos knygos, tačiau privertė susimąstyti apie daugelį dalykų vykstančių gyvenime. Knyga yra apie mergaitę Viltis, kuri ima kalbėtis ir matyti Dievą, kuomet jos...

Ši knyga sužavėjo ne taip stipriai kaip kitos šios rašytojos knygos, tačiau privertė susimąstyti apie daugelį dalykų vykstančių gyvenime. Knyga yra apie mergaitę Viltis, kuri ima kalbėtis ir matyti Dievą, kuomet jos tėvai skiriasi. Knygoje aprašomas pats skyrybų procesas, žurnalistų ir visuomenės reakcija į mergaitę. Atrodo neįmanoma, kad mergaitė galėtų matyti Dievą, tačiau, kai jai atsiveria žaizdos delnuose, tai vėl priverčia suabejoti, gal vis dėlto tai nėra prasimanymai... Ši knyga pilna netikėtumų todėl buvo įdomu skaityti, tačiau gal veikėjų paveikslai nebuvo pilnai aprašyti ar pati tema nebuvo man pakankamai įdomi todėl negaliu jos vertinti vien teigiamai.

Negalėčiau pasakyti, kad ši knyga man labai patiko, pirmoji pusė netgi sunkokai skaitėsi, ką sunku įsivaizduoti apie šios autorės knygas. Nepatiko pagrindiniai personažai, nei Marija, nei jos dukra, kuri aplamai lyg koks...

Negalėčiau pasakyti, kad ši knyga man labai patiko, pirmoji pusė netgi sunkokai skaitėsi, ką sunku įsivaizduoti apie šios autorės knygas. Nepatiko pagrindiniai personažai, nei Marija, nei jos dukra, kuri aplamai lyg koks fonas problemai, nors ar ne apie ją ir turėjo suktis istorija? Gal toks įspūdis susidarė dėl to, kad katik skaičiau "Iš antro žvilgsnio", kur atskleisti visų personažų vidiniai išgyvenimai, o ši knyga toli gražu neprilygsta minėtąjai.

Pirmą kartą skaičiau šios autorės knygą ir ką galiu pasakyti, tiesiog likau sužavėta, apžavėta. Tokios įtraukiančios istorijos niekada neskaičiau... Viskas atrodė taip tikra, mergaitė, Dievas, bandymas įrodyti, kad ji...

Pirmą kartą skaičiau šios autorės knygą ir ką galiu pasakyti, tiesiog likau sužavėta, apžavėta. Tokios įtraukiančios istorijos niekada neskaičiau... Viskas atrodė taip tikra, mergaitė, Dievas, bandymas įrodyti, kad ji tik paprasta maža mergaitė... Kas neskaitėte šios knygos tikrai rekomenduoju perskaityti, tikrai nesigailiu, kad nusipirkau.

Jodi Picoult - Neprarask vilties - tai knyga apie jauną mergaitę vardu Viltis. Po tėvų skyrybų mergaitė teigia matanti Dievą. Bet jos Dievas - moteris! Ir čia prasideda daug problemų: mergaitei su motina ramybės neduoda...

Jodi Picoult - Neprarask vilties - tai knyga apie jauną mergaitę vardu Viltis. Po tėvų skyrybų mergaitė teigia matanti Dievą. Bet jos Dievas - moteris! Ir čia prasideda daug problemų: mergaitei su motina ramybės neduoda žurnalistai, sektantai ar šiaip smalsuoliai. Nuolat atsiranda žmonių, kurie stengiasi išsiaiškinti ar mergaitė tikrai mato regėjimus ar tik viską išsigalvoja, nes nori dėmesio. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai mergaitės rankos pradeda kraujuoti, o delnuose atsiveria žaizdos ir gydytojai negali nustatyti dėl ko taip atsitiko. Vėliau tėvas nusprendžia teistis dėl mergaitės globos. Kaip suprantat, šioje knygoje pilna įvykių, kurie tiesiog veja vienas kitą, todėl tikrai skaityti nėra nuobodu.

"Neprarask vilties" yra ketvirtoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Kiekvieną kartą, skaitydama Jodi Piccoult knygas, prisipildau savo žinių bagažą bei taip pat atveriu širdį ir priimu į ją daugybę naujų autorės...

"Neprarask vilties" yra ketvirtoji šios autorės knyga, kurią skaičiau. Kiekvieną kartą, skaitydama Jodi Piccoult knygas, prisipildau savo žinių bagažą bei taip pat atveriu širdį ir priimu į ją daugybę naujų autorės sukurtų veikėjų.

Jodi Picoult gerbėjai žino, jog autorė mėgsta rašyti itin keistomis, bet tuo pačiu unikaliomis temomis. Šiuo metu esu skaičiusi jos knygas apie išprievartavimą, apie šaudynes mokykloje ir patyčias, apie mirties bausme nubaustą žmogų ir šį kartą apie mažą mergaitę, kuri netikėtai atsiduria žiniasklaidos centre...


Taip pat autorės gerbėjai turbūt pastebėjo, jog visos autorės knygos yra susijusios su tėvyste. Būtent ją autorė ne kartą akcentavo įvairiuose straipsniuose ir interviu.

Prieš pradedant pasakoti apie šią knygą, šiek tiek paaiškinsiu savo žodžius Facebook puslapyje, kur rašiau, jog autorės knygą galėjau paimti tik po kelių mėnesių pertraukos. Jodi Picoult knygos, mano manymu, yra itin įtraukiančios. Niekada nenuspėsite knygos pabaigos, net ir įvykių, kurie bus vos už kelių puslapių. Autorė sugeba rašyti taip, jog net ir nustojęs skaityti, nenustotum galvoti apie kūrinį, jį išgyventi. Vakar pabaigiau šią knygą skaityti ir dar dabar apie ją galvoju, bandau suprasti kai kuriuos įvykius, dalykus. Dar dabar bandau įsisavinti man suteiktą informaciją, nors dažniausiai tai darome tuomet, kai skaitome patį kūrinį.
Todėl ir negalėjau paimti dar vienos jos knygos gan ilgą laiką. Norisi pabaigti išgyventi vieną istoriją ir tik tada pradėti kitą, įsitraukti į ją.

"Neprarask vilties" yra kūrinys moterį, nuskriaustą gyvenimo, Mariją. Ištekėjusi už savo vyro Kolino ji patyrė vien nesėkmes: vyras ne kartą buvo neištikimas jai, vėliau jo dėka ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, gyveno nelaimingą gyvenimą, nors labai norėjo, kad tai būtų netiesa. Vienintelis jos gyvenimo džiaugsmas - dukrytė Viltis. Vieną dieną šių trijų žmonių gyvenimai visiškai pasikeičia, kai parėjusi namo Marija rado savo vyra kitos moters glėbyje. Tuomet ji atkakliai pareiškė sau, kad nesitaikstys su tuo daugiau ir išvijo vyrą iš namų. Nuo tos dienos ne tik prasidėjo jos, kaip vienišos motinos gyvenimas, bet įvyko dar vienas posūkis: dukrelė Viltis pareiškė turinti nematomą draugą, kurį laikė Dievu.

Šioje knygoje itin svarbi religijos tematika. Džiaugiuosi, jog autorė taip sklandžiai aprašyti ir ateistų, ir tikinčiųjų mintis, todėl nereikia išsigąsti "bandymo prikišti religiją", nes to tiesiog čia nėra. Buvo iš ties įdomu sužinoti daugybę naujų faktų apie religiją, būtent tuo ir daugiausiai praturtinau savo žinių bagažą.

Marija, kaip mama, stengėsi kaip tik galėjo, norėdama padėti dukrai, ištrinti iš jos gyvenimo neįprastąją slaptą draugę. Taip taip. Mergaitė tvirtino, jog Dievas - tai ji, o tai sukėlė tikrą audrą tikinčiųjų pasaulyje. Bet kol kas norėjau parašyti būtent apie veikėja Mariją.

Jodi Picoult turi savybę įtraukti nemažą skaičių veikėjų į kiekvieną savo kūrinį. Taip pat ji turi neeilinę savybę rašyti iš kiekvieno veikėjo pusės taip, jog tikrai sugebėtum įsivaizduoti. Daugiausiai šiame kūrinyje buvo akcentuojama Marija. Ši moteris man pasirodė labai ryžtinga, labai drąsi ir užsispyrusi. Nepaisant jos problemų praeityje, moteris sugebėjo atsistoti ant kojų, drąsiai žvelgti į gyvenimą vardan dukters gerovės. Marija nenuleido rankų, ji kovojo iš paskutiniųjų.

Kita, ko gero dar svarbesnė veikėja nei Marija, yra jos dukrelė Viltis. Ši maža mergytė iš pažiūros yra eilinis 7 metų vaikas - ji itin mėgo žaisti, žiūrėti filmukus. Kada ji pradėjo pasakoti apie savo draugę, didžioji dalis žmonių, taip pat ir Marija, ja nepatikėjo, kol mergaitė neparodė savo gebėjimų gydyti. Būtent tada, kai ji iš mirties sugebėjo prikelti prieš kelias akimirkas mirusią močiutę, žmonės pašėlo ir pradėjo masiškai būriuotis prie mergaitės namų, neleido jai gyventi, norėdami išvysti stebuklą.

Ijenas Flečeris buvo veikėjas, kuris atstovavo knygoje visus žurnalistus. Jis garsėjo savo ateistinių pažiūrų laida ir norėjo įtikinti, jog Viltis yra melagė. Manau, kad autorės sprendimas sukurti tokį veikėją, kuris atstovautų žiniasklaidą šioje knygoje, buvo geniali mintis...

Kolinas buvo Marijos vyras, Vilties tėvas. Sužinojęs apie pasikeitusį dukros gyvenimą, jis nusprendė atimti globos teises iš Marijos ir įrodyti, jog mergaitė turi gyventi su tėvu. Nenuteikinėsiu nei prieš vieną veikėją jūsų, nes jūs visi turite susidaryti savitą nuomonę apie kūrinį. Gindama šį vyrą turiu pabrėžti tai, jog jis norėdamas atimti globos teises iš mamos, norėjo padėti dukrai.

Taip pat knygoje sutiksite ne vieną veikėją. Itin ryški asmenybė buvo Vilties močiutė Milė, kuri turėjo labai savitą ir ironišką požiūrį į susidariusią situaciją. Na ir neskaičiuosiu visų kunigų, rabinų ir kitų religijos atstovų, kurie tikėjo arba netikėjo Viltimi. Juos visus atskirti buvo sunkiausia, bet tai nėra didelė problema.

Jums turbūt jau įprasta mano aprašymuose skaityti mano pamąstymus apie kūrinių pavadinimus. "Neprarask vilties" pavadinimas, neskaičiusiems knygos gali pasirodyti kaip raginimas nepasiduoti. Tie, kurie skaitė knygą supranta, jog tai reiškia ne tik tai, bet ir tai, jog motina, kūrinio veikėja, gali iš tiesų prarasti dukrą.

Rekomenduoju šią knygą mėgstantiems kūrinius, kuriuos pabaigę skaityti nenustosite galvoti apie juos kurį laiką. "Neprarask vilties" yra vienas senesnių Jodi Picoult kūrinių ir skaitydama komentarus pastebėjau, kad kai kurie žmonės pajaučia tokį "šviežų", "nenugvildentą" autorės rašymo stilių, kuris jiems pasirodė ne visai užbaigtas. Nors skaičiau 4 autorės kūrinį, tikrai to nepajutau :) Iš tiesų ši autorė rašo labiau suaugusiems, tėvams, mokytojams ir žmonėms, dirbantiems su vaikais, bet manau, kad labai pravartu paskaityti tokius kūrinius

Tai pasakojimas apie mažą mergaitę vardu Viltis, kuri regi Dievą ir kalbasi su juo.

Kažkodėl jau po truputį tampa mada rašyti apie žmones matančius Dievą. O gal tiesiog visuotinėj rutinos, abejingumo ir kaukių pasaulyje...

Tai pasakojimas apie mažą mergaitę vardu Viltis, kuri regi Dievą ir kalbasi su juo.

Kažkodėl jau po truputį tampa mada rašyti apie žmones matančius Dievą. O gal tiesiog visuotinėj rutinos, abejingumo ir kaukių pasaulyje pradedama pasiilgti tikrų vertybių.



Tačiau, vėlgi, žinant rašytojos rašymo ypatumus, ji tikrai nelaužia miničų tieisog iš piršto. Visada nemažai konsultuojasi su to srities žinovais. Ir šiuo atveju tai nėra kapstymasis po sielos gelmes ar kažkokių dogmų primetimas. Netgi pagrindinės herojės vardas Viltis, atspindi tikėjimą. Juk mergaitės mamos Marijos gyvenimas griūna akyse, tad ji ne tik privalo nepanirti į depresijos liūną, bet tuo pačiu pasitikrinti ar tikrai tiki savo vaiku ir pačia savimi. Ir vardas Marija, tarsi alegorija į Jėzaus motinos vardą.

Šiuo atveju alegorijų visuma glaudžiai susipynusi tarp tikėjimo, dukters išsaugojimo ( juk globa gali būti perduota tėvui), savo psichikos stabilumo ir tos tikrovės, kuri užgriūna, kada pasaulis sužino apie Vilties vizijas.

Bet kokiu atveju knyga nei dogmų rinkinys, nei kažkokia pamokoji literatūra, o tiesiog gražus grožinis kurinys, verčiantis pamąstyti apie mus supantį pasaulį.

Ši knyga neišvengiamai priverčia susimątyti, tai kas gi tas tikėjimas, religija ir Dievas? Kokią didelę vietą šie dalykai užima mūsų visų gyvenimuose ir visai nesvarbu, ar tu esi karštai tikintis ar ateistas. Visi turime...

Ši knyga neišvengiamai priverčia susimątyti, tai kas gi tas tikėjimas, religija ir Dievas? Kokią didelę vietą šie dalykai užima mūsų visų gyvenimuose ir visai nesvarbu, ar tu esi karštai tikintis ar ateistas. Visi turime tvirtą nusistatymą - tikime mes ar ne. Autorė "įmeta" pagrindinius knygos herojus (netikinčius) tiesiai Dievui į glėbį, o mes skaitydami stebime, kaip jie su tuo susidoroja. Nemanau, kad tai pati stipriausia J. Picoult knyga, tačiau pasakojimas pateiktas gana įdomiai, o ta religinė tematika rutuliojama lygiagrečiai su skyrybų procesu bei (žinoma!) teismu, kurio tikslas nustatyti, kuris iš tėvų užtikrintų Vilčiai saugesnį bei geresnį gyvenimą.