Pernai skaityti "Svetimkūniai" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad jau prieš paimdama į rankas antrąją Patricijos knygą žinojau, jog bus gerai.

Autorė mūsų nei kiek nepasigaili ir iš karto supažindina su žiauria Adomo...

Pernai skaityti "Svetimkūniai" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad jau prieš paimdama į rankas antrąją Patricijos knygą žinojau, jog bus gerai.

Autorė mūsų nei kiek nepasigaili ir iš karto supažindina su žiauria Adomo realybe. Jis rūpinasi savo sergančiu despotu tėvu, kuris nebuvo iš tų tėvų, nusipelniusio geriausiųjų titulo. Nelengvi santykiai su žmona Ilze, tačiau beproto stiprus bei gilus ryšys su dukra Toma. Skaitydama taip puikiai supratau Adomą, kuomet jis nori dukrai išlikti draugu, bet tuo pačiu turi nepamiršti ir savo, kaip tėčio pareigų. Laviruoju ir aš tarp to ir kartais tampa tikrai nelengva tai padaryti.
Santuokos krizė, savęs išbandymai bei paieškos to, kad širdžiai miela.. Ir taip pamažu į Adomo širdį bei gyvenimą atklysta teatras. O kartu su juo ir naujos draugystės nei jausmai.
Buvo nepaprastai gera skaityti apie taip puikiai pažįstamą Kauną, kadaise ir mano vaikščiotas vietas.
Mane papirko autorės sakinių sklandumas bei lengvumas ir gyvi veikėjų pokalbiai. Skaitant jautėsi kiek darbo buvo įdėta, jog mus pasiektų pati geriausia "Nepriklausomybės" versija.
"Svetimkūniai" mano širdžiai tapo artimesne istorija, tačiau ir ši knyga tikrai puiki. Rekomenduoju ieškantiems kokybiškos literatūros.