Pabaigus knygą vis neapleidžia sumišusio jaukumo ir siaubo jausmas. Knyga išties kupina meilės, jaukumo, tačiau siaubingi įvykiai, sukrėtę pagrindinių herojų gyvenimus verčia susimąstyti. Džiaugiuosi, kad šį kūrinį...

Pabaigus knygą vis neapleidžia sumišusio jaukumo ir siaubo jausmas. Knyga išties kupina meilės, jaukumo, tačiau siaubingi įvykiai, sukrėtę pagrindinių herojų gyvenimus verčia susimąstyti. Džiaugiuosi, kad šį kūrinį pasirinkau skaityti būdama suaugusi ir būtent šiuo laikotarpiu, kada rasizmo problema yra tokia aštri ir knygoje itin švelniai peršamas "pabūk kito kailyje" patarimas, veikiausiai, suprantamas tik paūgėjus.
Tai tikriausiai viena iš nedaugelio klasikos knygų, kurių rašymui neturiu nė menkiausios pretenzijos. Viskas skaitosi sklandžiai, nenuobodžiai ir labai įtraukiančiai.
Tai yra tikroji klasika, kuri, nesvarbu, kaip senai parašyta, tačiau vis dar aktuali ir šią dieną.
Skaityti ir suaugusiems ir paaugliams!

Prieš rašydama šį komentarą, perskaičiau jau esančius komentarus. Dieve, niekada nemaniau, kad pasaulyje pilna žmonių, kurių aš absoliučiai nepažįstų, tačiau jų mintis sudėliotos taip lyg aš pati būčiau jas...

Prieš rašydama šį komentarą, perskaičiau jau esančius komentarus. Dieve, niekada nemaniau, kad pasaulyje pilna žmonių, kurių aš absoliučiai nepažįstų, tačiau jų mintis sudėliotos taip lyg aš pati būčiau jas dėliojusi. Tačiau nežinau ar vis dėlto vertėtų tuo stebėtis... Kuomet perskaitai "Nežudyk strazdo giesmininko", nuostabos gyvenime, bent jau kelias valandas po knygos perskaitymo, nebelieka, nes vis dar gyveni šilumoje, kurią tau suteikė knygos veikėjai bei jų gyvenimas. Ši knyga taip pat nepakliuvo į mano rankas mokykloje, kaip ir į keletos komentatorių. Kodėl - nežinau. Galbūt dėl to, kad iki 8 klasės lietuvių kalbos mokytoja neliepdavo skaityti privalomos literatūros? Berods, mokslų metų eigoje skaitydavom. Gal tik ištrauktų pakakdavo? Dabar jau nepamenu. O gal ir sąrašuose šios knygos nebuvo? Tikrai nebežinau. Tačiau ji yra dabar - kaip papildoma literatūra rekomenduojama septintokams. Gaila. Prieš kelias dienas pas mane viešėjo trylikametė pusseserė. Ji tikrai nėra kvailas vaikas, bet, varge, ji tikrai per maža, jog susidurtų su šia knyga. Ne dėl to, kad ji jos nesuprastų, nes nėra vieno vienintelio teisingo supratimo, kaip dažnai bandydavo primesti lietuvių kalbos mokytojai per teksto suvokimo užduotis, bet dėl to, kad ji nesugebėtų pamatyti bent dalelės jos grožio, pajausti to švelnumo ir vaikiškumo, kurio knygoje begalės, kuris taip neapsakomai žavi. Su viena pažįstama bibliotekininke kalbėjome, kad labai gaila, kad dar vaikams duodama tokia knyga. Bet čia jau nieko nepadarysi, tokie tie mūsų švietimo kūrėjai, tokios mūsų programos mokyklose.
Ir vis dėlto dar šiek tiek apie knyga... Tikrai nepamenu, kada paskutinį kartą, jei toks apskritai buvo, juokiausi balsu skaitydama knygą. Viešpatie, kaip tai buvo nuostabu ir nepakartojama. Taip, dabar nemažai filmų galime rasti apie vienišą tėvą, auginantį vaikus, panašiai juos auklėjant, kaip tai darė Astikus, tačiau ši knyga yra pirmesnė ir gerokai natūralesnė. Tai viena iš tų knygų, kurios yra nenusakomai gražios, švelnios, nuoširdžios. Man ji kažkuo priminė "Mažąjį princą". Gal dėl to, kad taip pat buvau priversta grįžti į tuos laikus, kuomet bet koks mano nupieštas taškas baltam popieriaus lape vieną minutę buvo saulė, o kitą jau namas. Galbūt dėl to, kad ir aš vaikystėje turėjau namą, pro kurį lygiai taip pat bijodavau praeitį ir visas vasaros dienas leisdavau bėgiodama po kiemą ir kaimą su draugais? Tad galiausiai mano "galbūt" pavirsta "tikrai". Šventai tikiu, kad pasaulyje buvo, yra ir bus žmonių, kurie užvertę ar beskaitydami šią knygą pagalvojo: " Ir kodėl aš taip skubėjau užaugti?".

Ne veltui ši knyga yra literatūros klasika. Nežinau, kodėl mokyklos laikais ji man nepapuolė į rankas. Turbūt būtų mane pavertusi į dar didesnę knygų aistruolę. Knygoje nagrinėjamos temos labai svarbios, jautrios. Žavi...

Ne veltui ši knyga yra literatūros klasika. Nežinau, kodėl mokyklos laikais ji man nepapuolė į rankas. Turbūt būtų mane pavertusi į dar didesnę knygų aistruolę. Knygoje nagrinėjamos temos labai svarbios, jautrios. Žavi pasakojimas mažos mergaitės akimis. Mergaitės, artimųjų vadinamos Paukšteliu įžvalgos, gyvenimiškų situacijų vertinimas labai brandus, nuoširdus. Patiko pagrindinės herojės kitoniškumas, artima draugystė ir augimas kartu su vyresniu broliu, tėvo Atikaus požiūris į gyvenimą ir auklėjimo būdas neauklėjant, o stengiantis, kad vaikai įžvalgas, išvadas darytųsi patys. Nuostabiai atskleisti veikėjai, viso miestelio gyventojai- kiekvienas savitas, kitoks, turintis tik savo išskirtines savybes žvelgiant iš kritiškų vaikų akių. Labai ,,sirgau" už vaikus, kad jie susitiktų su Baubu Redliu, tikėjausi, kad Tomas bus išteisintas. Knygoje įžvelgiu ne vieną moralą, pamoką, kurią galima pritaikyti šiandieniniame pasaulyje. Gaila, kad autorė neparašė daugiau knygų, kadangi jos rašymo maniera sodri, pilna minčių ir gilios prasmės, kiekvienas sakinys tikrai ilgoje knygoje yra reikalingas, apgalvotas, tikras. Labai patiko vaikų auklės, tarnaitės Kelpurnijos patarimai Paukšteliui: ,,Nebūtinai sakyti viską, ką žinai. Moteriai taip nedera. Antra vertus, žmonėms labai nepatinka kai kitas žino daugiau. Jie ima širsti. Nė vieno iš jų neišmokysi kalbėti kitaip, kol jie patys nenorės, o jeigu jie nenori, tai belieka tik užsičiaupti arba kalbėti jų kalba". Įsidėmėjau Atikaus žodžius dukrai apie toleranciją, atlaidumą, išdidumą: ,,Aš labai stengiuosi mylėti visus žmones... Kartais mane labai negražiai plūsta, bet žinok, vaikeli, jei kas galvoja, kad išplūdo tave negražu žodžiu, tai dar nereiškia, kad tu esi įžeistas. Blogas žodis tavęs nežemina, o tik parodo, koks apgailėtinas yra tas besiplūstantis žmogus".

,,kas džiaugiasi viduje, to veidas giedras” 213p. Šie knygos žodžiai labai puikiai ją atspindi. Knyga ne tik priverčia susimąstyti, ar viską gyvenime darome teisingai, ar visgi klystame ir kiek per daug. Knyga privertė...

,,kas džiaugiasi viduje, to veidas giedras” 213p. Šie knygos žodžiai labai puikiai ją atspindi. Knyga ne tik priverčia susimąstyti, ar viską gyvenime darome teisingai, ar visgi klystame ir kiek per daug. Knyga privertė nubraukti vieną kitą ašarą

Visada sakiau ir sakysiu, kad geroms knygoms turi ateiti tinkamas laikas, aplinka bei nuotaika. Klasikai taip pat. Pastaruoju metu skaitydama įvairią literatūrą vis dažniau pagalvodavau, kada ateis tas laikas, kada norėsiu į...

Visada sakiau ir sakysiu, kad geroms knygoms turi ateiti tinkamas laikas, aplinka bei nuotaika. Klasikai taip pat. Pastaruoju metu skaitydama įvairią literatūrą vis dažniau pagalvodavau, kada ateis tas laikas, kada norėsiu į rankas paimti tuos kūrinius, kurie verti dėmesio, kurie gavę apdovanojimus ir pagaliau kurie yra sena ir gera nemirštanti klasika. Laikas atėjo. Pirma knyga, kuri jau daugybę kartų patraukė mano dėmesį buvo būtent ši - skambiu pavadinimu, solidžiu viršeliu bei gražiu, vertingu savo turiniu. Tai knyga apie vertybes, pagarbą žmogui neatsižvelgiant į jo rasę, sąžiningumą bei toleranciją - tai, kas buvo ir yra priimtina visais laikais. Visa ši istorija yra pasakojama mergaitės (visų vadinamos Paukšteliu) akimis, kurios pasakojimas visą kūrinį pripildo šviesumo, paprastumo ir kartkartėm vaikiško naivumo. Skaitant šį kūrinį susidaro toks įspūdis, kad pasaulis nėra toks jau sudėtingas, kad jame būtų daug daugiau šilumos ir supratimo, jei į viską žvelgtume neturėdami išankstinio nusistatymo ir prietarų. "Niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis".

Pirmą kartą šią knygą skaičiau prieš 11 metų - paskaitoms. Dabar "ištiko" antrasis kartas - knygų klubui. Sakoma, kad jei knyga neverta skaityti antrą kartą, tai neverta ir to pirmo karto. Šią knygą verta skaityti ir...

Pirmą kartą šią knygą skaičiau prieš 11 metų - paskaitoms. Dabar "ištiko" antrasis kartas - knygų klubui. Sakoma, kad jei knyga neverta skaityti antrą kartą, tai neverta ir to pirmo karto. Šią knygą verta skaityti ir antrą, ir trečią kartą. Labai stipriai ir įtaigiai vystomas pasakojimas, viskas perteikiama aštuonmetės mergaitės akimis: gyvenimas Amerikos Pietuose Didžiosios Depresijos metais - skurdas (tiesa, tosk labiau numanomas, tieioigiai nepalietęs pasakotojos šeimos), begalinė laisvė nuo ryto iki vakaro žaidžiant lauke su draugais ir kartu griežtas suaugusiųjų auklėjimas, iškreipta socialinė sistema, sudėtingi juodaodžių ir baltaodžių santykiai. Rekomenduoju šią amerikiečių klasikos knygą visiems.

Labai gražus knygos pavadinimas ir prasmingas, tai supranti, kai perskaitai visą knygą. Šis kūrinys vertas visų pagiriamųjų kalbų ir įvertinimų. Ir ta knygos anotacija, kad knyga, tarsi gyvenimiška pamoka, kurią visi turi...

Labai gražus knygos pavadinimas ir prasmingas, tai supranti, kai perskaitai visą knygą. Šis kūrinys vertas visų pagiriamųjų kalbų ir įvertinimų. Ir ta knygos anotacija, kad knyga, tarsi gyvenimiška pamoka, kurią visi turi išmokti - taip pat labai taikli. Puikūs herojai, į kuriuos neįmanoma žiūrėti abejingai. Ir nors knygoje yra daug skaudžių dalykų ar nelaimingai pasibaigusių įvykių, ją perskaičius tarsi pasidaro ir šviesiau...

Klasika, kuri verta visų dėmėsio ir laiko. Daug tuščiažodžiauti nėra tikslo, kadangi knygoje kiekvienas individualiai atras reišmingas sau mintis ar sąsajas. Vertybės, kurios atrodo tokios įprastos, dažnai būna...

Klasika, kuri verta visų dėmėsio ir laiko. Daug tuščiažodžiauti nėra tikslo, kadangi knygoje kiekvienas individualiai atras reišmingas sau mintis ar sąsajas. Vertybės, kurios atrodo tokios įprastos, dažnai būna elementariai pamirštos - ši knyga primins kas ištikrųjų turi svorį ir vertę.
Personažai/veikėjai - vienas iš pagrindinių aspektų padarantis šį kūrinį tikrai stiprių. Kiekvienas veikėjas yra savitas, išskirtinis ir savaip idomus - didžiausią įspūdi paliko Atikus - jo požiūrys į vaikų auklėjimą, laikysena, subtilumas, vertybių suvokimas ir jų išlaikymas bet kokiu gyvenimo etapu.

„– Yra ir tokių žmonių, kurie valgo ne taip, kaip mes, – rūsčiai sušnibždėjo ji, – bet tu neturi jokios teisės kišti savo dvylekio prie stalo, jeigu jie valgo kitaip. Tas berniukas tavo svečias. Jeigu jis norės...

„– Yra ir tokių žmonių, kurie valgo ne taip, kaip mes, – rūsčiai sušnibždėjo ji, – bet tu neturi jokios teisės kišti savo dvylekio prie stalo, jeigu jie valgo kitaip. Tas berniukas tavo svečias. Jeigu jis norės kramtyti staltiesę, tai tegul ir kramto, girdi?“ [30 psl.]

Prieš imdamasi skaityti klasiką, kuri daugumos jau perskaityta, yra liaupsinama ir kone kiekviename sąraše įtraukiama, kaip verta perskaityti, visada šiek tiek jaudinuosi. O kas bus, jeigu man nepatiks? Dėl to ir garsiųjų „Žvaigždžių karų“ nesu mačiusi. Nes turbūt geriau sakyti, kad nemačiau, nei kad man nepatiko.

Kadangi negyvenu šalyje, kuri istoriškai būtų prisidėjusi prie juodaodžių vergovės, sunku suprasti, kada tai vyko. Visada tas atrodo kažkaip labai seniai. Bet skaitant šią knygą suvokiau, kad tai ne tokioje tolimoje praeityje. Aišku, pirmiausiai tą išduoda metai – 1935-ieji. O dar realiau viską galima įsivaizduoti pasaulinių įvykių kontekste – yra paminėtas Hitleris. Knygos veikėjai labai tikroviški ir gyvi. Kiekvieną jiems nutikusį įvykį galima aiškiai įsivaizduoti. Istorija vystoma nuosekliai. Jei reikia paminėti kokį naują kaimyną, tai trumpai apibūdinami ryškiausi jo bruožai ir pasakojimas tęsiamas toliau. Aš negyvenau 1935-aisiais, bet iš šios knygos puikiai susidariau įspūdį, kaip atrodė baltaodžių ir juodaodžių priešprieša.

Labai patikęs knygos aspektas – gražiai aprašyta vaikystė. Vaikai per dienų dienas laksto lauke, prisigalvoja visokių kūrybiškų žaidimų. Kartais prisimindavau savo vaikystę, kai kieme su draugėmis susikurdavome svajonių pasaulius, pasiskirstydavome vaidmenis ir galėdavome nuo ryto iki vakaro žaisti. O ką dabar jaunimas veikia per atostogas? Turbūt sėdi prie kompiuterio, o išvyti į lauką išsitraukia išmanųjį telefoną. Liūdna...

Šiemet jaučiuosi atsigavusi knygų skaitymo požiūriu. Mano sąskaitoje jau 10 knygų! Bet vis nerasdavau kažko ypatingo ir įvertinimai, kurie ankstesniais metais buvo dauguma 5 žvaigždutės, dabar pasiskleidė per visą spektrą, o maksimumą skyriau vos kelis kartus. Todėl džiaugiuosi galėdama šią knygą įtraukti į „5 žvaigždučių klubą“ – man labiausiai patikusių ir palikusių didelį įspūdį.

O dabar pora pastraipų nelabai į temą. Yra žmonių, kurie nemėgsta knygų minkštais viršeliais. Jiems minkštas viršelis tarsi rodo, kad knyga yra menkesnės vertės nei knyga kietu viršeliu. Aš rinkdamasi knygas nekreipiu dėmesio į jų viršelio kietumą ar minkštumą. Bet labai nemėgstu, kai knygos puslapiai yra ne surišti, o sulipinti. Universitete dažnai tekdavo mokytis iš tokių knygų ir, prisipažinsiu, tikrai ne kartą „laužiau“ knygą, kad tik pamatyčiau, kas ten arčiau centro parašyta. Nors kartais su tokiomis knygomis ir neturiu problemų.

Harper Lee knygą „Nežudyk strazdo giesmininko“ skaičiau išleistą Lietuvos Ryto kolekcijoje, kur ji yra sulipinta. Iš pradžių viskas buvo gerai. Staiga girdžiu: DRĖKST. Puslapiai, kuriuos atsivertusi, sveiki. Tad kas čia nutiko? Ogi plyšo kokiais 20 puslapių toliau. Stengiuosi atsargiau skaityti, kuo mažiau knygą atversti. Praeinu įplyšimą, toliau skaitau. Ir tik spėju atsipalaiduoti, kai vėl girdžiu: DRĖKST. Plyšo kitoje atsitiktinėje vietoje. Taip iki knygos pabaigos pabiro kelios šūsnys lapų. Aš pirmoji, kuri skaitę šią konkrečią knygą, tad nesmagu, kad ji jau suplyšusi. Ir neįsivaizduoju, kaip gražiai tą sulipinti reikės. Gerai bent tiek, kad ji ne iš viešosios bibliotekos, o iš asmeninės kolekcijos.

Šios knygos pavadinimą, kuris yra plačiai paplitęs, buvau jau senai girdėjusi, tad pagaliau teko suspažinti ir su pačiu kūriniu. Tai viena iš tų knygų, kuriose autorė labai aiškiai nori pateikti tam tikras vertybes. Knygos...

Šios knygos pavadinimą, kuris yra plačiai paplitęs, buvau jau senai girdėjusi, tad pagaliau teko suspažinti ir su pačiu kūriniu. Tai viena iš tų knygų, kuriose autorė labai aiškiai nori pateikti tam tikras vertybes. Knygos stilius labai paprastas, pasakojama mažos mergaitės lūpomis, iš pradžių gali net pasirodyti kaip vaikiškas kūrinys. Maža mergaitė, žvelgianti į pasaulį savo vaikiškomis akutėmis, suteikia šiam pasakojimui gyvumo, nuoširdumo. Garbė, sąžiningumas, tolerancija - visiems žmonėms ir visais laikais aktualios vertybės, kurios kasdieniniame gyvenime kovoja su žiaurumu ir prietarais. "Nežudyk strazdo giesmininko" - tai knyga, kurią patariu skaityti tiems, kurie pasiilgo gero auklėjimo pavyzdžių, taurių jausmų, nesugadintų vaikų nuoširdumo...

"Nežudyk strazdo giesmininko" - įdomi ir iki šio aktuali knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Tai nėra įprastas teismo proceso bei vaikystės nuotykių aprašymas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet...

"Nežudyk strazdo giesmininko" - įdomi ir iki šio aktuali knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Tai nėra įprastas teismo proceso bei vaikystės nuotykių aprašymas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet pasakojimas mokantis tolerancijos ir pagarbos, kovojantis už žmonių lygybę. Nuostabi knyga, kurioje mokoma meilės, užuojautos ir gerumo.

Knygos pasakotoja yra aštuonerių metų mergaitė Džina Luiza Finč, dar vadinama Paukšteliu. Veiksmas vyksta Meikombe, sename miestelyje, kur žmonės pažįsta vieni kitus. Nusistovėjusį miestelio gyvenimą sudrumsčia atsitikimas - juodaodis Tomas Robinsonas apkaltinamas baltosios merginos Meijelos Juel išprievartavimu. Juelai yra neišprusę miestelio gyventojai, nes kiekvienais metais mokykloje pasirodo tik pirmąją dieną, jų namas yra prie sąvartyno. Paukštelio tėvas advokatas Atikus Finčas paskiriamas juodaodžio Tomo gynėju. Trys vaikai Džina, Džeimis ir Dilas susiduria su neteisybe, susipažįsta su suaugusiųjų pasauliu, kuriame ne viskas vyksta garbingai.

"Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja."

"<...> niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis."

"Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką...

"Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų? Žinai, Paukšteli, man atrodo, kad aš kai ką pradedu suprasti. Pradedu suprasti, kodėl Baubas Redlis niekad nekelia kojos iš namų... jis tiesiog nenori niekur eiti." (299psl)

Tai vienintelė knyga, kurią parašė Harper Lee. Tačiau jos užteko, kad autorės vardas būtų žinomas iki šiol, kai nuo pirmojo leidimo praėjo daugiau nei 50 metų. Tad buvo smalsu perskaityti, ką tokio sugebėjo parašyti, kad ne vienas skaitytojas "Nežudyk strazdo giesmininko" laikytų viena geriausių kada nors skaitytų knygų.

Viskas, ką žinojau prieš pradėdama skaityti šią knygą, buvo tai, kad joje rašoma apie rasizmą. Prieš kurį laiką su malonumu perskaičiau jau šių laikų romaną "Pagalba", kuriame irgi buvo gvildenama ši tema, tačiau paėmusi į rankas Harper Lee knygą nustebau: autorė sugebėjo šnekėti apie tai taip subtiliai, ilgą laiką tik užsimindama, kad štai yra tokia byla, kurioje Atikus gina kaltinamąjį juodaodį, o kitoje pusėje- kaltintojas baltaodis, taip pat, kad aplinkiniai nepatenkinti Atikumi, kuris gina juodasnukį, tik po teismo dienos į tai buvo kreipiama daugiau dėmesio.

Taip yra todėl, kad pasakotoja yra mergaitė, kuriai tuomet labiau rūpėjo žaidimai su broliu, vakarai ant tėčio kelių, o ne rimti ir sudėtingi suaugusiųjų pokalbiai. Todėl knyga pilna ne liūdno ir skaudaus baltaodžių elgesio su juodaodžiais, bet šviesos ir jaukumo, nes tai be galo mielas romanas, abu vaikus pamilti labai lengva dėl jų protingų minčių, dažnai lengvabūdiško elgesio (tačiau vaikystė juk tam ir skirta!). Ir pamilti lengva ne tik vaikus, bet ir jų tėtį, kuris santūrus, rimtas, tačiau tuo pačiu ir geraširdis bei vienas iš nedaugelio tų, kurie lygybę supranta taip, kaip ir turi kiekvienas suvokti. Įdomu būdavo skaityti ir apie kaimynystėje gyvenančius, pasijuokti iš jų silpnybių, pasidžiaugti jų laimės akimirkomis, paliūdėti, kai nutikdavo kas nors bloga. O ką jau kalbėti apie paslaptingąjį Baubą Redlį: jaučiausi lyg būčiau tokių metų, kaip kuris nors iš vaikų, nes skaitydama jaučiau tokį patį vaikišką smalsumą kaip jie, laukiau, kada gi jis pasirodys. Tačiau net ir nematydama, nežinodama nė vienos minties, kuri jį užklupdavo tomis tamsos persmelktomis dienomis, jaučiau simpatiją.

- Kaip jie galėjo taip padaryti, kaip galėjo?
- Nežinau kaip, bet padarė. Jie darydavo taip anksčiau, padarė šį vakarą ir vėl darys... ir man atrodo, kad dėl to verkia tik vaikai. (280 psl)

Antroji romano pusė- kiek sudėtingesnė ir sunkesnė. Prasideda ji teismo diena, kurią skaičiau su sunkumu širdyje. Įvykiai, kurie vyko po to, parodė, kokie žmonės tamsūs, o tas tamsumas visai nesusijęs nei su socialine padėtimi, nei su odos spalva. Visur visokių yra- tai patvirtina ir šioje knygoje pasakojama istorija. Ir viskam parodyti nereikia jokios stiprios kulminacijos, perdėtai tragiško rašymo stiliaus: tai, kas padaro knygą unikalią, yra vaiko, pasakojančio šią istoriją, nekaltumas, pasakojimas tiesiog to, ką matė ar girdėjo. Toji sudėtinga padėtis vaiko akimis atrodo vienu metu ir kitaip, ir tuo pačiu lygiai taip pat paliečia jausmus. Juk visai nereikia, kad kiekviename puslapyje būtų pasakojami matyti pažeminimai ar baltųjų nusikaltimai, padaryti juodaodžiams. Pakanka tiesiog paprastumo ir nuoširdumo. Ir viskas. To visiškai užtenka, kad užvertusi paskutinį puslapį užsinorėčiau, kad istorija tęstųsi ir toliau.

Graži, prasminga knyga, kurioje, kaip sakoma anotacijoje, ne tik vaikai mokosi iš suaugusiųjų, bet ir suaugę kai ko pasimoko iš vaikų.

"Centrinis romano įvykis - advokatui Finčui tenka ginti nekaltą juodaodį Tomą, kaltinamą baltosios išprievartavimu. Šis įvykis tarsi suskaldo miestelį, parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai. Paprasta vaikiška...

"Centrinis romano įvykis - advokatui Finčui tenka ginti nekaltą juodaodį Tomą, kaltinamą baltosios išprievartavimu. Šis įvykis tarsi suskaldo miestelį, parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai. Paprasta vaikiška logika, guvus garbingo vyro protas bei rami atmosfera lengvai sudrumsčia ir šių dienų skaitytojo sielą. Pasirodo, ir vaikai gali pamokyti suaugusius... "



Iš pradžių, tik perskaičius keletą puslapių, pagalvojau kad knyga bus keista. Nežinau kuo, bet keista. Klydau. Labai smarkiai. Ji nėra keista... ji pamokanti. Leidžia į gyvenimą žvelgti vaikų akimis, suprasti, kad jie vieninteliai nesugadinti šiame gyvenime, kad jie sugeba įžvelgti tai, kas suaugusiems atrodo neįmanoma. Jie nesupranta neteisybės, nesupranta, kodėl vieni žmonės negali būti lygūs kitiems tik dėl odos spalvos. Kiekvienas turi teisę į teismą, į gynybą, nesvarbu ar tu juodas, ar baltas. Pateikta situacija tik apibūdina tuo metu vyravusią neteisybę, nusistatymą, kad juodaodžiai visada daro nusikaltimus, jog jie neverti antro šanso. Kaip buvo rašoma knygoje - negrą reikia išteisinti arba nubausti griežčiausia bausme, tuo tarpu buvo leista suprasti, kad baltasis galėtų gauti ir 25m. Nors ir pateikiama nelygybė, tačiau pabaigoje parodoma, kad vienaip ar kitaip visų žmonių laukia atlygis už savo darbus.

Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus...

Vieno Alabamos miestelio žmonės sukasi gyvenimiškuose rūpesčiuose. Kaip ir kiekviename miestelyje čia verda savitas gyvenimas: žmonės dirba, ilsisi, bendrauja su kaimynais, sprendžia konfliktus. Čia gyvena ir advokatas Atikus su savo dviem vaikais. Tai vyras, kuris pats auklėja savo vaikus. Būtent jo dukra vaikiškai ir paprastai pasakoja šią istoriją. Toks pasakojimas labai patrauklus, be jokių nereikalingų išvedžiojimų. Daugelis paprastų gyvenimiškų situacijų parodo vaikų auklėjimą ir jam skiepijamas vertybes, tokias kaip sąžiningumas, tolerantiškumas, empatija, pagarba. Pagrindinė knygos ašis - tėvo ginamas juodaodis. Jis apkaltintas neteisingai, tačiau ir pats žmogus ir jo advokatas yra smerkiami. Kaip paaiškinti savo vaikui situaciją, kai teisingai besielgiantis tėvas yra viešai smerkiamas, užgauliojamas ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų, netgi giminaičių? Tai Atikaus pareiga. Jei elgsiesi taip, kaip liepia sąžinė ir širdis, o ne vadovausiesi paskalomis ir blogais žodžiais, tu tapsi kitoks, daug geresnis. Nežudyk strazdo giesmininko, juk jis nieko tau nepadarė... Graži, rami, liūdna istorija, pasakojama mažo vaiko akimis.

Harper Lee vienintelis romanas "Nežudyk strazdo giesmininko" - šilta, jauki ir šviesi knyga apie vaikystę, pirmasias pamokas siekiant pažinti šį didelį, margą ir, deja, ne visuomet teisingą pasaulį.

Pirmieji knygos...

Harper Lee vienintelis romanas "Nežudyk strazdo giesmininko" - šilta, jauki ir šviesi knyga apie vaikystę, pirmasias pamokas siekiant pažinti šį didelį, margą ir, deja, ne visuomet teisingą pasaulį.

Pirmieji knygos puslapiai nukelia skaitytoją į XX a. pradžios mažą miestelį Alabamoje. Aštuonmetė mergaičiukė Džina (arba tiesiog "Paukštelis"), jos kiek vyresnis brolis Džemis ir draugas Dilas džiaugiasi šiltomis vasaros dienomis ir bando išsiaiškinti šiurpą keliančio kaimynų namo paslaptis, kur gyvena Baubas Redlis, tėvo prirakintas grandinėmis. Paukštelis nuoširdžiai, tiesiai, be užuolankų pasakoja apie mažus vaikus žygius, pirmasias dienas mokykloje, sutiktus žmones ir savo tėtį advokatą Atikų, kuris su didele meile ir kantrybe moko vaikus suprasti ir neteisti, patylėti, kai to reikia, visad būti teisingais, sąžiningais bei pakelta galva susitaikyti su visomis nesekmėmis bei patyčiomis.

Tačiau, svarbiausia pamoka tampa pagarbos žmogui, neatsižvelgiant į rasę, udgymas. Ramų vaikų gyvenimą sukrečia skandalinga byla - juodaodis kaltinamas išprievartavęs baltąją. Advokatas Atikus gindamas žmogų, kaltą vien tik tuo, kad gimė juodaodžiu, išdrįsta stoti prieš beveik visą priešiškai nusiteikusį miestelį. Šis įvykis parodo vaikams, kad ne viskas gyvenime vyksta garbingai ir kartu atskleidžia, kas yra drąsa, sąžiningumas, teisingumas. Pro vaikų akis nepraslysta neteisybė, suaugusiųjų veidmainiškumas ir prietarai. Tai, ko dažnai suaugusieji nebenori, o gal ir nebegali matyti. Pasirodo, kad ir vaikai gali pamokyti suaugusius...

Taigi, iš pirmo žvilgsnio paprastame romane, gimsta nepaprasta istorija, ne tik primenanti nesenstančias vertybes, bet žavinti savo tikrumu, atskleidžianti, kad į viską pažvelgus paprasčiau, pasaulis atrodytų daug šviesenis. Tereikia daugiau šilumos ir supratimo.

Pirmiausia, - tarė jis, - pasistenk išmokti vieną paprastą gudrybę, Paukšteli, tada tau bus daug lengviau sutarti su įvairiausiais žmonėmis. Tik tada gerai suprasi bet kurį žmogų, kai viską vertinsi jo...

Pirmiausia, - tarė jis, - pasistenk išmokti vieną paprastą gudrybę, Paukšteli, tada tau bus daug lengviau sutarti su įvairiausiais žmonėmis. Tik tada gerai suprasi bet kurį žmogų, kai viską vertinsi jo požiūriu...

Dažnai išgirtas knygas, ypač klasiką, būna sunku prisiruošti perskaityti - susidomiu tema, įsitraukiu į wishlist'ą, bet perskaitau vienas iš paskutiniųjų, jau prispirta. Iš dalies tai lemia mano nešilti santykiai su klasika, ypač rusų autorių, bet pagaliau galiu pasakyti - man patiko! Labai šilta šeimos istorija, į kurią įpinta ir labai gili, skausminga tema apie rasinę nelygybę. Apskritai knygoje galima pasisemti minčių pasvarstymams apie žmonių nelygybę visur, ne tik dėl odos spalvos, bet ir dėl kilmės, asmeninių sugebėjimų, turtine prasme ir t.t. Atrodo labai paprasta ir lengvai skaitoma knyga, bet joje galima rasti labai daug, tik reikia stebėti ir išlikti akylam, neleisti sau skaityti kaip pasakaitės prieš miegą, nors knyga tokia gali pasirodyti. Daug pavyzdžių, kokie žmonės prietaringi, kaip stereotipai valdo mus, kai tamsoje gyvename, teisiame kitus, nors patys elgiamės taip pat. Skaitydama kartais karčiai šyptelėdavau dėl to, kad mes dažnai galvojame, jog elgiamės geriau nei kiti, piktinamės jų elgesiu, neretai dar ir pamokom, bet apsigręžę klumpam ties tuo pačiu dalyku tik kitom aplinkybėm ir nematom tame nieko blogo, nesileidžiame pamokomi. Trumpai tariant, nuoširdi ir paprasta, mažos mergaitės pasakojama istorija man sukėlė daug minčių, leido vėl priartėti prie to žmogiškumo gerumo (tėvo auklėjimas ir apskritai jo asmenybė, labai žavi tarp kitko), bet nesupurtė ir iš esmės neišklibino nieko, nes aš labiau linkus kliautis gėriu, tolerancija ir kuo labiau save išmuštruoti priimti kitus, gyvenimą tokį, koks jis yra...

O šypsojausi ne tik karčiai, oi ne:

"...Atikus ėmė gvildenti žemės ūkio problemas, bet čia Valteris pertraukė jį ir paklausė, gal mes turime sirupo. Atikus pašaukė Kelpurniją, kuri greit grįžo nešina ąsotėliu sirupo. Ji sustojo prie Valterio laukdama, kol jis pats įsipils. Bet Valteris ėmė piltis sirupo ant daržovių, ant mėsos ir pylėsi negailėdamas. Tikriausiai būtų prisipylęs ir į stiklinę su pienu, jei aš nebūčiau paklaususi, kokius fokusus jis čia išdarinėja.

Tada jis taip greitai pastatė ąsotėlį, kad net sidabrinis padėklas tarkštelėjo, ir nuleido rankas ant kelių. Paskui nunėrė galvą.

- Juk jis paskandino visus priešpiečius, - nenusileidau aš. - Viską užpylė sirupu...

Šią knygą man seniai buvo patarusi paskaityti draugė, bet žinant, kad mūsų skoniai ne visuomet sutampa, ją padėjau į šoną ir atsiminiau tik tada kai pamačiau Knygų Iššūkio reklamą. Ją pačią pirmiausią paėmiau į...

Šią knygą man seniai buvo patarusi paskaityti draugė, bet žinant, kad mūsų skoniai ne visuomet sutampa, ją padėjau į šoną ir atsiminiau tik tada kai pamačiau Knygų Iššūkio reklamą. Ją pačią pirmiausią paėmiau į rankas. Pavarčiusi viršelį, kokį Jūs matote dabar, pagalvojau " Hmm..na nieko sau. Kažkokia sena susidevėjusi knygą, matyt nieko gero". Atsiverčiau pirma puslapį ir pradėjau. Nustebau, kad atplėšusi akis nuo knygos, pamačiau, kad jau ją įpusėjau. Knyga tiesiog pritraukė. Visa knyga parašyta aštuonmetės mergaitės akimis. Vietomis tikrai nustebindama tokia mąstysena, kuria, manau kiekviena iš mūsų esame mąsčiusios būdamos aštuonerių. Iš pradžių pamaniau, kad visa knyga bus apie tai kaip vaikai stengsis išvilioti Baubą Redlį iš namų, bet apsirikau. Pasirodo ši knyga nėra tokia paviršutiniška. Ten susipina teismai, vietinių žmonių nuomonės, vaikų nekaltas naivumas ir ryštas, pagyvenusio vyro bandymas suteikti laisvę nekaltam negrui. Viskas daugiau sunkiau, nei mąsčiau iš pradžių. Bet džiaugiuosi, kad ši knyga buvo mano pirmoji. Tikrai verta paskaityti.

Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra...

Visų pirma - labai puikiai aprašytas auklėjimas; vienišas tėvas augina du vaikus ir jam tas puikiai pavyksta. Tėvas Atikus, mažos Meikombo apygardos advokatas, gauna kelias užduotis - susitvarkyti su savo vaikais, kurie yra žūt būt pasiryžę iškrapštyti iš namų kaimyną, kurio gyvenimas apipintas paslaptimis ir legendomis. Dar viena Atikaus užduotis - sensacingoje byloje ginti juodaodį prievartautoją.

Istorija pasakojama Atikaus dukters, Paukštelio (taip visi ją vadina, nors tikrasis jos vardas yra Džina Luiza) lūpomis. Naivi, maža, tačiau ne iš kelmo spirta mergiotė Paukštelis gyvena savo svajonėse ir iliuzijose, taip pat amžiais kenčianti nuo savo porą metų vyresnio brolio ir tarnaitės Kelpurnijos pamokslų. Nepaisant to, ji ir brolis Džemis labai artimi: kartų leidžia laiką, lanko tą pačią mokyklą ir mėgaujasi vaikyste.

Kiekvieną vasarą pas juos atvažiuoja draugas Dilas - su savomis istorijomis (kiek jos realios kiek ne, tik pats jis ir težino).

Taigi visas romano veiksmas sukasi apie Baubo Redlio išprašymą iš namų ir tėvo Atikaus bylą, kuri labai pakeičia daugelio žmonių mąstymą ir tolerancijos lygmenį. Nuvylė neteisybė juodaodžių žmonių atžvilgiu, skaudžiausia, per šimtą metų, niekas nepasikeitė...

Autorė puikiai sužaidžia daugiasluokniame romane įpainiodama ir meilę, ir neapykantą; rasizmą ir toleranciją bei visus skaitytojus priverčia patikėti, jog visos romane minimos problemos yra aktualios ir šiandien.

Iš visų atsiliepimų kiek esu skaičiusi, tikėjausi šiek tiek daugiau, bet labai džiaugiuosi, jog skaičiau.