Tiek jausmų ir minčių sujudino ši knygą, kad net norėdama jos negalėčiau apibūdinti keliais sakiniais. Nepasakyčiau, kad ši Murakamio knyga yra pati mano mėgstamiausia, bet ji tikrai yra pati stipriausia iš visų jo...

Tiek jausmų ir minčių sujudino ši knygą, kad net norėdama jos negalėčiau apibūdinti keliais sakiniais. Nepasakyčiau, kad ši Murakamio knyga yra pati mano mėgstamiausia, bet ji tikrai yra pati stipriausia iš visų jo skaitytų knygų. Taip detaliai perteikti žmogaus mintis ir jausmus, sugebėtų ne kiekvienas. Nuošidžiai išgyvenau kas vykstą knygoje, tarpais net jutausi tarsi pati ten dalyvaučiau. Prieš miegą nekartą pagavau mastančią save, apie šią knygą ir jos veikėjus. Taip prisipažinsiu, būtent šiai knygai perskaityti man reikėjo tam laiko pribręsti, bet kokį įspūdį ji man paliko, dar ilgai negalėsių užmiršti.

Keista knyga. Nors jei tokia nebūtų, niekas greičiausiai nepatikėtų, jog buvo parašyta Murakamio. Skaičiau žavėdamasi autoriaus meistriškumu. "Prisukamo paukščio kronikos" ir "Norvegų giria"neabejotinai vienos iš...

Keista knyga. Nors jei tokia nebūtų, niekas greičiausiai nepatikėtų, jog buvo parašyta Murakamio. Skaičiau žavėdamasi autoriaus meistriškumu. "Prisukamo paukščio kronikos" ir "Norvegų giria"neabejotinai vienos iš geriausių Murakamio knygų.

Tai pati realistiškiausia istorija Murakamio kūryboje ir mano pirmoji pažintis su taip išgirtu Japonijos rašytoju.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir turėtų būti nuobodoka, Toru gyvenimas aprašomas lėtai ir ramiai karts nuo...

Tai pati realistiškiausia istorija Murakamio kūryboje ir mano pirmoji pažintis su taip išgirtu Japonijos rašytoju.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir turėtų būti nuobodoka, Toru gyvenimas aprašomas lėtai ir ramiai karts nuo karto kažkuo šokiruojant ( bam, ir esi priverstas išplėsti akis :) ) Tačiau, kokią ši knyga turi magiją! :) Sunku paaiškinti :)
Man iš ties labai patiko skaityti ir pasinerti į šią istoriją.
Tai knyga apie meilę. Ir ji tampa dar nuostabesnė ir magiškesnė su muzika. Paklausykit aprašomų dainų, tai pridės skanaus prieskonio skaitant. :)

Jau legenda virtusi knyga, apie ką gi - visiems žinoma. Tačiau nebuvau jos skaitęs. O perskaičiau, tuomet pasižiūrėjau filmą ir vėl perskaičiau. Vienu žodžiu - viena iš tų knygų, kurias per gyvenimą reikia perskaityti....

Jau legenda virtusi knyga, apie ką gi - visiems žinoma. Tačiau nebuvau jos skaitęs. O perskaičiau, tuomet pasižiūrėjau filmą ir vėl perskaičiau. Vienu žodžiu - viena iš tų knygų, kurias per gyvenimą reikia perskaityti. Įtraukiantis siužetas, nupiešti veikėjų charakteriai ir netikėti vingiai, atvedantys prie romano pabaigos...
Pabaigus knygą nesinorėjo iš karto jos užversti. Dar kelias minutes teko pamąstyti, kaip gi viskas pasibaigė, kodėl taip ir kodėl man norisi džiaugtis gyvenimu :)

Knygos veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pabaigoje, čia sutinkame pagrindinį veikėją Toru Vatnabe, pasakojantį mums apie savo studentiškas dienas Tokijuje, vienatvę, atsitiktinį seksą, meilę, aistras ir mirties...

Knygos veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pabaigoje, čia sutinkame pagrindinį veikėją Toru Vatnabe, pasakojantį mums apie savo studentiškas dienas Tokijuje, vienatvę, atsitiktinį seksą, meilę, aistras ir mirties šešėlius.



Tai mano pirmoji šio autoriaus skaityta knyga, tačiau sprendžiant iš žmonių atsiliepimų, kurie yra pervertę daugiau nei vieną autoriaus kūrinį, "Norvegų girios" istorija yra netipinė, lyginant su kitomis. Pats autorius yra sakęs: "Lig tol dar niekad nemėginau papasakoti tokios vientisos, paprastos istorijos, tad labai magėjo išbandyti save". Jei to nežinočiau, greičiausiai negrįžčiau prie šio autoriaus, nes tai tiesiog paprasta, nesunkiai skaitoma istorija, kurioje galima rasti ir maloniai nustebinančių, cituotinų vietų, tačiau kadanors planuoju paskaityti dar vieną autoriaus knygą, susidaryti ryškesniam vaizdui.

NELABAI SKANŪS ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI

Norvegų giria - pirmoji mano pažintis su Murakami ir japonų literatūra apskritai. Įdomi, greitai susikaitė, bet, kol kas panašu, kad neprisijaukinau nei romano, nei...

NELABAI SKANŪS ŠOKOLADINIAI SALDAINIAI

Norvegų giria - pirmoji mano pažintis su Murakami ir japonų literatūra apskritai. Įdomi, greitai susikaitė, bet, kol kas panašu, kad neprisijaukinau nei romano, nei rašytojo.

Perskaičiau per keletą dienų, kas mane gana nustebino. Rodos, nebuvo beprotišku greičiu lekiančio veiksmo, bet kažkas vertė greičiau versti puslapius ir pamatyti, kaip veikėjų gyvenimai susiklostys toliau. Murakami pasakojimo stilius nepaisant temos toks lengvas ir skaniai skaitomas, kad sunku kurs nors užsisėdėti, ar tiksliau, užsiskaityti.

"Gyvenimas - šokoladinių saldainių rinkinys. Būna tokios šokoladinių saldainių rinkinių dėžutės, vienus saldainius iš jų tu mėgsti, kitų - ne. Taigi suvalgai tuos, kuriuos mėgsti, ir galiausiai lieka tik tie, kurių tau nesinori. Kai tik mane ištinka kas nors skausminga, visada apie tai pagalvoju. Nagi, tereikia suvalgyti tuos neskaniuosius saldainius, ir vėl viskas bus gerai. Gyvenimas - šokoladinių saldainių rinkinys."

Galiu beveik be abejonių nominuoti Norvegų girią slogiausia mano skaityta knyga. Beprotiškai daug savižudybių, daugelis jų, rodos, visiškai beprasmių, mirčių ir sielvarto. Nepaneigsi Murakami sugebėjimo perteikti tą netikrumą ir neviltį, bet neįsivaizduoju savęs mėgaujantis tokia istorija. Nežinau, galbūt Vėlinių laikas buvo ne pats geriausias šiai knygai skaityti, o galbūt tiesiog pabėgus į knygų pasaulį norisi jame rasti ir ką nors, nuo ko nesinorėtų vien tik plūsti ašaromis. Žinoma, buvo keletas vietų, kurios nuoširdžiai pralinksmino, kad ir kelios situacijos su Smogiku, bet ir ten jautėsi kažkoks nemielas humoras. Tarsi šioje knygoje veikėjams būtų telikę tik patys neskaniausieji saldainiai, o prisiversti juos suvalgyti gali toli gražu ne kiekvienas.

Istorijos pasakojimo būdas gana savotiškas. Pradžioje jau buvau išsigandusi, kad reikės narpliotis po atminties kerteles kaip Baltoje drobulėje, bet galiausiai nusiraminau, supratusi, kad šokinėjimas bus saikingas. Tačiau perskaičius visgi teko grįžti į pačioje pradžioje taip keistai aprašinėtą Naoko ir Toru pasivaikščiojimą pievoje su įsivaizduojamu šuliniu, kad suvokčiau, kas ten vyko. Nors tikriausiai viską tiesiog suvokti čia nelabai ir eina. Reikia įsijungti fantaziją ir leisti jai užpildyti visas spragas, sukurpti trūkstamus paaiškinimus ir sudaryti bendrą vaizdą. Pats romanas tiesiog papasakoja istoriją, o visas išvadas turi pasidaryti pats.

Ši knyga - tikras įvairiausių kontekstų katilas. Be akivaizdžių amerikietiškos kultūros elementų, Bitlų ir panašių dalykų, literatūriniai kontekstai čia taip pat buvo svarbūs. O ir man pačiai prieš akis nuolat kilo asociacijos su kitomis knygomis. Tai, kad buvau skaičiusi Didijį Gestbį, vietomis tikrai pridėjo komforto skaitant. Vienas labiausiai erzinančių dalykų, kai knygoje kalbama apie kokią knygą, ar filmą, apie kurį neturi žalio supratimo. Šį kartą buvo kitaip, tačiau sąsajos nepamačiau, nors jaučiu, kad ji kažkur yra. Galbūt tas savanaudiškumo apsektas, anot Nagasavos neva siejąs jį su Toru ir šiaip beveik visus abiejų knygų veikėjus. Kitas neretai minimas kūrinys - Rugiuose prie bedugnės - kai kuriais aspektais jau priminė ir pačią Norvegų girią. Sunku apčiuopti ir įvardinti, bet tas melancholiškas, subjektyvus, paaugliškas pasakojimas tiesiog skambino varpais primindamas man Houldeną. Ta pati melancholija, studentavimas ir neviltis man panašėjo ir į Aistrų naštą. Visi šie kūriniai didelio įspūdžio man nepaliko, taigi pasidarė beveik akivaizdu, kad tokio tipo kūriniai man ne prie širdies.

Vienintelė maloni asociacija - Juodasis obeliskas. Pokalbiai su Naoko priminė Liudvigo ir Izabelės pokalbius. Dauguma dialogų buvo tarsi iš kito pasaulio. Lyg Naoko kalbėtų apie dalykus, neegzistuojančius mūsų pasaulyje, arba tiesiog nematomus kitų žmonių. Šiaip ar taip, niekas nepaneigs, kad Naoko buvo pamišusi, kaip, turiu pasakyti, ir daugelis kitų romano veikėjų. Jei ir ne visai pamišę, tai bent labai keisti. Suluošintos šeimos ir likimai, vienišumas, nepilnavertiškumas ir daugelis kitų temų buvo aiškiai paliesti plėtojat šių veikėjų charakterius, bet visgi nesu tikra, ką tokiais veikėjais rašytojas norėjo parodyti iš tikrųjų.

Norvegų giria - pirmas mano skaitytas Murakami kūrinys. Iš aplink sklindančios informacijos supratau, kad tai nėra tipiškas jo kūrinys ir aš nesu tikra, ar pradėjau nuo tinkamo, bet šis, turbūt realistiškiausias jos romanas, manęs nesužavėjo. Galbūt kaip tik dėl to, kad pažintį su Murakami dar tik pradėjau, galbūt dėl gale taip suaktyvėjusios ir subanalėjusios erotikos, o galbūt dėl kurių ankščiau išvardintų priežasčių. Sunkiai man sekėsi ir jaukintis Japoniją. Vietomis užsimiršdavau, kad veikėjai japonai, o veiksmas vyksta Tokijuje. Savotiškai perkėliau knygą į vakarietišką kultūrą ir dėl to tikrai liūdna. Bet nepaisant to, Marakami sugebėjimą regzti pasakojimą gerbiu ir pasižadu sau perskaityti dar kokį nors jo kūrinį.

Visų pažįstamų, skaičiusių šią knygą, atsiliepimai buvo panašūs: visi minėjo, kad ji skiriasi nuo kitų Murakami knygų, "netipiška", "nemurakamiška".

Tai trečioji Haruki Murakami knyga, kurią teko skaityti. Tiesą...

Visų pažįstamų, skaičiusių šią knygą, atsiliepimai buvo panašūs: visi minėjo, kad ji skiriasi nuo kitų Murakami knygų, "netipiška", "nemurakamiška".

Tai trečioji Haruki Murakami knyga, kurią teko skaityti. Tiesą sakant, visos trys man atrodo labai skirtingos. "Avies medžioklė" - perskaičiau greitai, bet nelabai kas iš jos užsiliko. Nesužavėjo ir net ilgam atgrasė nuo tolesnės pažinties su rašytojo kūryba. Sakydavau, kad Murakami patinka tiems, kas mėgsta džiazą (dažniausiai tarp mano pažįstamų taip ir būdavo). Na, o aš pati nesu džiazo gerbėja. Antroji Murakami knyga, kurią primygtinai rekomenduotą perskaičiau - "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas". Ši sužavėjo. Fantazija, mokslinė fantastika - puiku. Nuo paauglystės esu "prijaučianti" mokslinei fantastikai, vienu metu net kolekcionavau "Eridano" PFAF serijos knygas. Apsidžiaugiau, kad ryžausi perskaityti dar vieną Murakami knygą - NSŠirPG man labai patiko.

Na, ir ši, "Norvegų giria", Bitlų dainos "Norwegian Wood" garbei pavadinta Murakami knyga. Jaunuolių meilės istorija, jokio "džiazinio" stiliaus, keistenybių ar mistikos. Tiesiog pasakojimas. Vėl visai kitoks Murakami. Gan daug erotikos su detaliais aprašymais - kai kurie puslapiai yra tikras "S" ar "N-18" (nebežinau, koks yra dabartinis žymėjimas). Ir nemažai savižudybių - taip gan stereotipiškai japoniškų.

Sakiau, keistenybių nėra. Bet pasakotojo gyvenime besisukiojantys žmonės - savotiški keistuoliai. Visi kažkiek "pačiuožę" - vieni net su psichinių sutrikimų diagnozėm, kiti šiaip "nukrypę nuo normos".

Žodžiu, po trijų labai skirtingų šio rašytojo knygų vis dar nežinau, kas yra tas "tipiškas Murakami". Bus proga perskaityti dar kokią jo knygą.

Šiaip pora citatų:


Ši tinka iššūkio dalyviams: "Jeigu skaitysi tik tas knygas, kurias skaito visi, tuomet ir galvoti galėsi tik tai, ką galvoja visi".
O ši - visiems, dirbantiems pedagoginį darbą: "Dirbdama su kitais turiu kur kas daugiau kantrybės nei pati su savimi, be to, kitus kur kas geriau nei save sugebu priversti atskleisti tai, ką jie turi geriausia. Tiesiog tokia jau esu. Aš - tarsi tas siera padengtas dėžutės kraštas, į kurį brūkšteli degtuką. Bet tai mane visiškai tenkina. Iš tikrųjų, dėl šito tikrai nesikremtu. Verčiau jau būti pirmarūše degtukų dėžute nei antrarūšiu degtuku."

Vienišasis prišaukia mirtį



Japonų rašytojas Haruki Murakami - Lietuvoje labai mėgstamas autorius. Todėl ne vienas, prieš tai skaitęs kitas šio rašytojo knygas "Norvegų girios" atžvilgiu išlieka santūrus ar, neretai,...

Vienišasis prišaukia mirtį



Japonų rašytojas Haruki Murakami - Lietuvoje labai mėgstamas autorius. Todėl ne vienas, prieš tai skaitęs kitas šio rašytojo knygas "Norvegų girios" atžvilgiu išlieka santūrus ar, neretai, ir kritiškas. "Norvegų girioje" H. Murakami esąs "ne tas" ar bent jau "nevisai tas", kurį skaitytojai yra pratę pažinti iš kitų jo knygų. Paradoksalu, tačiau būtent "Norvegų giria" yra laikoma autobiografiškiausu H. Murakami kūriniu.

Jau nuo pačių pirmų eilučių susipažįstame su pasakotoju ir pagrindiniu personažu - Toru Vatanabe. Jam trisdešimt septyneri metai, jis Hamburgo oro uoste, tačiau netikėtai išgirsta "The Beatles" dainos "Norwegian Wood" (liet. "Norvegų giria") melodija priverčia Toru leistis į visiškai kitokią kelionę - taip jo prisiminimų gija nuveda Toru visai į kitą vietą ir kitą laiką - į jo studijų metus Tokijuje, beveik prieš 20 metų. O minėtos dainos leitmotyvas lydės visą jo pasakojimą.

Kam reikalinga tokia laiko retrospektyva, kodėl autorius neleido "tiesiogiai" kalbėti aštuonioliikmečiui Toru? Galbūt todėl, kad vyresnis Toru to meto įvykius ir poelgius dabar vertina kiek kitaip nei tada. Ir todėl, kad pasakojant būtų galima savotiškai "užbėgti įvykiams už akių" - t.y. nukelti skaitytojus į "artimesnę" praeitį ir tuos du praeities taškus susieti priežastiniais ryšiais.

Ir sklandus Toru pasakojimas apie studentišką kasdienybę (žinoma, studentiškame barake su trenktu kambarioku, pačioje ankstybėje žvitriai šokančiu iš lovos daryti mankštos) vyniojasi tarsi rami, lygi upė. Tačiau ši upė rami tik iš pažiūros. Pirmiausia imame kliūti už povandeninių uolų - Toru draugų savižudybių. Jos ženklina kiekvieną pasakojimo vingį, kaip ir viską persmelkiantis ir į save įtraukiantis verpetas - vienatvė.

Mirtis ir vienatvė yra du pagrindiniai šio pasakojimo išeities taškai, neatsiejamai susiję vienas su kitu. Vienišas ne tik Toru. Net ir būnant tarp kitų žmonių. Vieniši yra praktiškai visi Toru draugai (jei tik taip tuos vienas nuo kito lyg salos nutolusius žmones galima pavadinti): Kidziukis, Naoko, Nagasava, Hacumi, Toru kambario draugas Smogikas... Nagasava tą visa smelkiančią vienatvę bando paneigti permiegodamas su šimtais merginų, Naoko užsisklendžia savyje taip, kad prisibelsti iki to, kas liko iš jos asmenybės, prireikia psichiatrinio gydymo. Tokiu būdu iš pirmo žvilgsnio lengvas paviršutiniškas pasakojimas apie studentų gyvenimą tampa giliai suaustu pasakojimu apie žmonių ryšius. To aštuoniolikmetis Toru Vatanabė nebūtų galėjęs papasakoti.

Gaivaus oro gurkšniu tampa kiek ekscentriška Midori, kartais nesivaržanti nei vulgariai kalbėti, nei dėvėti ypatingo trumpumo sijonus. Su ja daug kas kitaip, tačiau Toru jaučiasi taip, lyg išduotų Naoko; savo ruožtu Naoko taip pat neapleidžia baimės, kad Toru nelauks jos pasveikstant. Vienišieji prasideda dviese.

Gydymo centre aplankęs Naoko Toru susipažįsta su šios kambario drauge Reiko - moterimi, besišypsančių raukšlelių išvagotu veidu su amžina cigarete dantyse. Pildydama Naoko pageidavimus Reiko kartais pagroja "Norwegian Wood".

Su Norvegija ši knyga teturi tiek pat bendra, kiek ir to paties pavadinimo bitlų daina - t.y. nieko. Tik kuo toliau į mišką, tuo daugiau savižudžių. Atrodo, kad pats Toru gyventų tarp dviejų pasaulių - mirusieji jo nepaleidžia - jie išlieka dalimi jo gyvenimo, lygiai tokia pačia (ar net didesne), kokia jie buvo būdami gyvi. Ir Toru jaučia, kad sulig kiekvieno draugo savižudybe savotiškai miršta ir jis pats.

Iš klaidžios savižudžių girios vienišąjį Toru gali išvesti Reiko ir Midori, pasidalijusios savo tamsa su juo. Tačiau galutinis sprendimas priklauso Toru - ar taip ir likti apsuptam mirusiųjų šnabždesių, ar surinkti Midori telefono numerį ir leistis išgelbėjamam. Reiko tik parodo taką, kuriuo Toru gali - turi - eiti, kad išeitų į šviesą. Pats Toru tą supranta - mėnesio trukmės bastymasis po Japoniją po turbūt labiausiai sukrėtusios (tačiau, deja, chronologiškai ne paskutinės) savižudybės padėjo viską daugiau mažiau sudėlioti į savas vietas.

Kaip jau minėta, romanas laikomas autobiografišku, nors pats H. Murakami tai neigia. Tačiau turbūt bet kuris autorius, rašydamas knygą apie studentišką gyvenimą, naudotų savąją patirtį apie studijų metus. O iki smulkmenų tikslus Tokijo paveikslas tik parodo, kad autorius šį miestą puikiai pažįsta.

Vienatvė sklinda laidais, plinta skersgatvių plytomis, kvėpuoja iš knygų, bibliotekų archyvuose daužosi, šiepia dantis, kada skutatės... "Norvegų giria" ramus ir tykus, sklandžiai plaukiantis, tačiau kaskart vis netikėtai sukrečiantis ir supurtantis pasakojimas, paprastai, netgi be H. Murakami būdingų fantastikos elementų, pasakoja apie mirtį ir vienatvę dideliame mieste - mirtį, kaip būdą pabėgti nuo vienatvės ir vienatvę, kurią mirę draugai tik pagilina.

Nevaikiška pasaka. Mintis, kuri iškart toptelėjo tik užvertus paskutinį knygos puslapį. Vientisa meilės istorija, prisiminimai apie jauno vaikino sudėtingą meilę, studentišką gyvenimą, jaunatviškus paklydimus ir vienatvės...

Nevaikiška pasaka. Mintis, kuri iškart toptelėjo tik užvertus paskutinį knygos puslapį. Vientisa meilės istorija, prisiminimai apie jauno vaikino sudėtingą meilę, studentišką gyvenimą, jaunatviškus paklydimus ir vienatvės koktumą.

Man dažnai galioja dėsnis, jog renkantis meilės romaną, visada numanau, kad tai bus saldi meilės istorija, na, bent jau su laiminga pabaiga. Dažniausiai, visos tokios knygos turi šį bruožą, primenantį pasakas. Tačiau šis romanas dvelkė kitokiu pasakiškumu, kurį dabar net sunku nupasakoti neskaičiusiems. Tikra ir be galo tyra meilės istorija, apgaubta visišku nuoširdumu ir tokia žmoniška, nė kiek nekėlė nostalgiškų ar susižavėjimo jausmų, kaip kad būna skaitant tipinę meilės knygą.

Perskaičius kūrinį apniko keisti įspūdžiai. Galbūt, kad esu gana melancholiška asmenybė ši knyga taip mane paveikė. Tiek mirčių neišgyvenau dar nė su viena knyga.

Galbūt ir dėl šios priežasties "Norvegų giria" man primena pasaką. Liūdną, gyvenimišką pasaką, kurioje nebūna laimingos pabaigos, kurioje mirtis tai ne gyvenimo priešingybė, bet jo dalis.

Neišsiplečiant, džiaugiuosi, kad paėmiau šią knygą į rankas, nors pradžioje, pripažįstu, nebuvau labai užsidegusi skaitydama. Nors galbūt taip ir turėjo būti, ši knyga nežadina intrigų ir nesprogdina akibrokštų. Tai melancholiška, gana slegianti, bet stipri knyga.

Tai buvo mano pirmasis skaitytas Haruki Murakami romanas. Tikrai nepraleisiu progos darsyk kartu pavakaroti. Jaučiu, jog suprantame vienas kitą.

Mažiau mistinė, bet ne mažiau nerealistiška Haruki Murakami knyga apie Japoniją, meilę ir vienišumą, lydintį jauną žmogų savasties paieškose. Knygoje smarkiai užaštrinamos savižudybės, emocinio kracho, žmogau...

Mažiau mistinė, bet ne mažiau nerealistiška Haruki Murakami knyga apie Japoniją, meilę ir vienišumą, lydintį jauną žmogų savasties paieškose. Knygoje smarkiai užaštrinamos savižudybės, emocinio kracho, žmogau išskirtinumo ir vienišumo temos. Tiesa autorius jas dėsto, taip lyg jos būtų įprastos japonų jaunuolio keliaujančio iš vaikystės į brandos amžių palydovės. Man asmeniškai jos nepasirodė tokios kasdieniškos. Knyga skaitėsi išties labai lengvai ir greitai. Nors ir be įspūdingų nuotykių, siužetas tikrai įtraukiantis. Lašas erotikos, lašas filosofijos ir psichologijos, lašas paprasto gyvenimo patirties (jau vien ko vertas epizodas, kai pagrindinis herojus dalijasi šviežiu agurku su mirštančiu draugės tėvu) susimaišę sudaro kokteilį, kurį išgėrus dar ilgai negali nuspręsti - jis buvo buvo saldus ar rūgštus, o gal sūrus, net neesi tikras ar tau jis patiko, bet tiksliai žinai, kad ragautum jo dar kartą.

"The Beatles" dainos "Norwegian Wood" ("Norvegų giria") garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į...

"The Beatles" dainos "Norwegian Wood" ("Norvegų giria") garsai Toru Vatanabę užlieja prisiminimais apie jo pirmąją meilę Naoko, geriausio draugo Kidzukio merginą. Mintimis jis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, atsitiktinio sekso, aistros, troškimų ir praradimų, mirties šešėlių.

Vatanabė tarsi iš naujo išgyvena tuos laikus, kai Naoko buvo svarbiausias žmogus jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė karštakraujė mergina Midori, privertusi jį rinktis tarp praeities ir ateities.

Malonu su Jumis susipažinti, p. Murakami. Taip, tik paėmusi Norvegų girią į rankas,
susipažinau su garsiuoju japonų rašytoju. Ir įspūdis yra neapsakomas. Įtraukusi nuo
pat pirmojo sakinio, knyga nepaleido manęs iki pat tos...

Malonu su Jumis susipažinti, p. Murakami. Taip, tik paėmusi Norvegų girią į rankas,
susipažinau su garsiuoju japonų rašytoju. Ir įspūdis yra neapsakomas. Įtraukusi nuo
pat pirmojo sakinio, knyga nepaleido manęs iki pat tos akimirkos, kai kartu su Vatanabe
atsidūriau tuštumos centre...Nei romano herojus, nei aš nesitikėjom tokios pabaigos, kokią
sukūrė autorius, bet tai tik prideda dar didesnio žavesio.
Vatanabe yra Tokijuje studijuojantis jaunuolis, kurio gyvenime, iš pirmo žvilgsnio, lyg nieko
labai smarkiai ir nevyksta. Jis lanko paskaitas, dirba plokštelių parduotuvėje, sekmadieniais
skalbia rūbus. Tačiau tik iš tokių detalių nebūtų gimęs romanas, atnešęs milijoninę šlovę
H. Murakami. Vatanabės gyvenime susipynė viskas - meilė, draugystė, pasileidimas, drovumas,
pasitikėjimas, beprotybė, atvirumas, žaidimas, vienatvė, gyvenimas ir mirtis. Atrodo, kad čia yra visko
nuo studentų maišto universitete iki Euripido analizės.
Dabar klausydama The Beatles Norwegian Wood negaliu nieko kito kaip tik Vatanabės sėdinčio
knygyno antrame aukšte ar klausančio gitaros skambesio sanatorijoje, o ir pati daina skamba
taip lyg būtų atliekama šio romano herojaus.
Tai knyga apie viską. Ji privertė nusišypsoti, susimąstyti ir pratęsti pažintį su Murakami paėmus
kitą jo knygą. Tai knyga apie mus visus - normaliai nenormalius ar nenormaliai normalius.

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant...

Haruki Murakami galėčiau pavadinti ir mėgstamiausiu, ir nekenčiamiausiu rašytoju. Kartais negaliu skaityti jokių kitų knygų, nes norisi tik jo mistinių ir paslaptingų knygų, o kartais būna labai koktu jas skaityti.

Skaitant "Norvegų girią" turiu pripažinti, kad man šiek tiek stigo Murakami'ui būdingų mistiškumų, tačiau knyga vis tiek patiko. Pirmą kartą skaičiau knygą, kurioje tiek daug minimų veikėjų pasirinko savanorišką gyvenimo nutraukimą - savižudybę. Gal šiek tiek per daug jų buvo..

Murakami knygos man patinka, nes beveik visi jose mėgausi gera muzika, nuo klasikos iki jazz'o, dauguma veikėjų skaito ir aptarinėja visiems labai gerai žinomas knygas, lankosi jaukiose kavinėse, geria kavą ir mėgsta keliauti. Ir atrodo, kad visi jie gyvena labai liūdnus ir neįpatingus gyvenimus lygiai taip pat kaip ir mes. Kartais atrodo, kad būtent tu ir esi pagrindinis knygos herojus.

Nesiruošiu rašyti knygos interpretacijos, todėl pasakysiu, tik tiek, kad knyga man patiko.

"Visi mes esame netobuli žmonės, gyvenantys netobulame pasaulyje. Mūsų gyvenimas - ne koks tikslus mechanizmas ir ne banko ataskaita, mes nematuojame visų savo kampų bei linijų pasitelkę matlankius bei liniuotes."