"Su gervėmis į Pietus" yra pirmoji iš aštuonių A. Poškos kelionės knygų. Dabar jį ir Matą Šalčių palikau paliekančius Graikiją ir keliaujančius į kitą žemyną. Kadangi skaičiau ir M. Šalčiaus "Svečiuose pas 40...

"Su gervėmis į Pietus" yra pirmoji iš aštuonių A. Poškos kelionės knygų. Dabar jį ir Matą Šalčių palikau paliekančius Graikiją ir keliaujančius į kitą žemyną. Kadangi skaičiau ir M. Šalčiaus "Svečiuose pas 40 tautų", nejučiomis vis lyginu abu pasakojimus. Ir - nemažam mano nustebimui - jie abu labai skirtingi. Tikriausiai čia tinka posakis, kad keliaudami randame tai, ko ieškome, ir pasaulį matome taip, kokie patys esame.

Pirmiausia - skiriasi tai, į ką labiausiai kreipia dėmesį keliautojai. Šalčiaus stilius - laikraštinis, Poškos - dienoraštinis. Kadangi pirmasis rašė daug laikraščiams, iš pat praždžių mąstė apie knygos išleidimą, jo temos platesnės, rimtesnės, o Poška, atrodo, daug ką perrašė/adaptavo iš savo jaunystės dienoraščio, jį, kaip antropologą, labiausiai domino žmonės. Jo stilius - grubiai tariant - "ką matau, tą dainuoju" Tai nėra blogai, bet gana aiškiai matosi.

Kai Šalčius apie visokias politikas, istorijas labiau leidžiasi, jaunasis keliautojas aprašo žmones, jų papročius, rankdarbius, maistą (jis kur kas dažniau užsimena apie megeles, išgertuves ir susimovimus :) - tai smagu). Kaip pats Poška rašė - kai vienas patraukia į redakcijas, pasidomėti politikos aktualijomis, ekonomika ir pan., kitas traukia į muziejus ir pasišlaistyti po miestą. Matyt, į šį palyginimą labiausiai ir suvesčiau keliautojų skirtumus. Poška skaityti lengviau, smagiau, juokingiau, bet iš jo mažiau gausi "kietos" informacijos apie valstybes (išskyrus Bulgariją, kur jis vėliau ir nemažai pagyveno). Su Šalčiumi daugiau sužinai, su Poška daugiau pajunti.