Gyventi laisvai, eiti, kur tau patinka, susitikti su žmonėmis, kuriuos myli, miegoti, sapnuoti ir žinoti, kad niekas iš tavęs nereikalaus aiškintis, kodėl sapnuoji, kur eini, kodėl tau mieli tie draugai. Šią privilegiją Žozė prarado ištekėjusi už Alano Ačo. Iš pirmo žvilgsnio jis – gražus ir ramus amerikietis, o iš tikrųjų yra liguistai pavydus. Dėl to jųdviejų gyvenimas virsta...

Gyventi laisvai, eiti, kur tau patinka, susitikti su žmonėmis, kuriuos myli, miegoti, sapnuoti ir žinoti, kad niekas iš tavęs nereikalaus aiškintis, kodėl sapnuoji, kur eini, kodėl tau mieli tie draugai. Šią privilegiją Žozė prarado ištekėjusi už Alano Ačo. Iš pirmo žvilgsnio jis – gražus ir ramus amerikietis, o iš tikrųjų yra liguistai pavydus. Dėl to jųdviejų gyvenimas virsta pragaru. Kai kuriuos ryšius sunku nutraukti, bet Žozė pagaliau ryžtasi ir pabėga nuo vyro, kuriam, deja, brangesnės jų gyvenimą griaunančios iliuzijos, tie „nuostabūs debesys“, negu paprasta laimė gyventi.
„Ji mėgo leisti pinigus... ji mėgo palikti... ji mylėjo gyvenimą.
Ir staiga ji įsivaizdavo save, dvidešimt septynerių metų moterį, sprunkančią taksi nuo vyro, kurį mylėjo, važiuojančią priešaušry Niujorko gatvėmis ir gūdžiu balsu sakančią: Net labai vėlu. Ji galvojo, kad visą gyvenimą taip ir nepajėgė atsispirti susiklosčiusioms aplinkybėms, nemokėjo pati jų susidaryti, niekada nieko neveikė, ir dar galvojo, kad galėtų verkti šitame taksi arba pasiduoti baimei, užuot ėmusis atsainiai svarstyti, ar vairuotojas iš tiesų vardu Silvijus Markus, kaip skelbė prie jo krėslo prikalta lentelė.“