Tai optimistiškiausia V. Woolf knyga, biografijos žanro satyra. Ji pilna rafinuotos satyros, lengvos ironijos, fantazijų, lengvai ir greitai skaitoma, nors ir neatspindi visos autorės kūrybos. Labai patiko šelmiškas knygos...

Tai optimistiškiausia V. Woolf knyga, biografijos žanro satyra. Ji pilna rafinuotos satyros, lengvos ironijos, fantazijų, lengvai ir greitai skaitoma, nors ir neatspindi visos autorės kūrybos. Labai patiko šelmiškas knygos herojaus lyties pasikeitimas, kuris ir nustebino ir, rodos, įvyko visai natūraliai. Tik knygose nutinka tokie stebuklai.

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne...

Virginios Woolf "Orlandas" nepriminė jokios kitos iki šiol skaitytos knygos. Šį romaną pavadinčiau laužančiu standartus. Įdomu tai, jog veiksmas tęsiasi nuo XVI iki XX amžiaus, tačiau kūrinys pasakoja vieno žmogaus, o ne šeimos ar giminės istoriją. Aplinka keičiasi, karietas pakeičia automobiliai, vienus valdovus keičia kiti, o Orlandas ne tik nemiršta, bet dar ir lieka beveik to paties amžiaus, nelyginant Dorianas Grėjus. Tačiau kai kas visgi pasikeičia - vieną rytą Orlandas pabunda moterimi ir nuo šiol pasakojime yra vadinama Orlanda. Taigi, dabar Orlanda turi progą savo kailiu pajusti koks suvaržytas yra moters gyvenimas - "kai nužengsiu ant Anglijos žemės, man bus leista tik pilstyti arbatą ir klausinėti ponų, ar ji jiems patinkanti." (p.107). Nepaisant to, jog dabar Orlanda atrodo ir aplinkinių yra suvokiama kaip moteris, ji turi abiems lytims tariamai būdingų savybių: mėgsta jodinėti ir žaisti azartinius žaidimus, tačiau lengvai apsiverkia ir neišmano matematikos. Virginia Woolf pateikia idėją apie lyties performatyvumą - "nors lytys skirtingos, bet jos susimaišiusios. Kiekviena žmogiška būtybė svyra tai vienos, tai kitos lyties link, ir dažniausiai tik drabužiai daro juos panašius į vyrą ar moterį, o giliai glūdinti lytis gali būti kita negu išorėje." (p. 128). Besidomintiems Judith Butler teorijomis, šis romanas turėtų būti vienas pirmųjų "būtina perskaityti" sąraše.

Be lytiškumo tematikos, kūrinyje plėtojamos ir gamtos, poezijos bei vidinių konfliktų temos. Orlandas/Orlanda jaučia stiprų ryšį su gamta, įkvėpiančia kurti, tad ko gero neatsitiktinai Orlando viso gyvenimą rašomas kūrinys pavadintas "Ąžuolu". Gamta Orlandui siejasi su tobulumu, kuriam žmogus niekada neprilygs.

Buvau pasiilgusi knygos, taip giliai pavaizduojančios žmogaus vidinį gyvenimą - Orlandas patiria daugybę nusivylimų, po kurių vėl krenta į entuziazmo ir euforijos sūkurį. Labiausiai patiko veikėjo/veikėjos nuolatiniai pokyčiai ir nenutrūkstantis savęs ieškojimas.