Ši knygelė nedidelė savo apimtimi, bet jaudinanti turiniu. Tai istorija apie dešimties metų berniuką Oskarą, kuris serga vėžiu, todėl turi gyventi ligoninėje. Knygos pradžioje susipažįstame su prislėgtu, nelaimingu vaiku,...

Ši knygelė nedidelė savo apimtimi, bet jaudinanti turiniu. Tai istorija apie dešimties metų berniuką Oskarą, kuris serga vėžiu, todėl turi gyventi ligoninėje. Knygos pradžioje susipažįstame su prislėgtu, nelaimingu vaiku, kurį labiausiai liūdina suaugusieji- daktaras Diuseldorfas, tėvai - kurie nenori sakyti bernuikui liūdnos tiesos apie jo būklę, nesugeba normaliai bendrauti su juo. Vienintelis žmogus, kuriuo pasitiki Oskaras - tai Močiutė Rožė. Tai senutė, kuri savanoriškai lanko vaikus ligononėje ir sugeba užmegzti su berniuku artimą ryšį. Ponia Rožė paskatina Oskarą pradėti rašyti laiškus Dievui, pasakojant apie savo gyvenimą ligoninėje, savo savijautą ir kasdien prašyti Dievą išpildyti vieną norą. Pasakojimo forma - tai ir yra berniuko laiškai Dievui. Tai nuoširdus, iš pradžių atsargus , berniuko bendravimas su nematomu Dievu. Su kiekvienu laišku Oskaras jaučia vis didėjančią ramybę ir nematomo Dievo palaikymą. Berniukas susitaiko su tėvais, kurie išdrįsta pripažinti, kad sūnus miršta, ir praleidžia kartu daug gražių valandų.Labai graži Močiutės Rožės idėja - kad paskutines gyvenimo dienas Oskaras pragyventų lyg visą gyvenimą. Jis išgyvena meilę, tariamą santuoką, jis pajunta gyvenimo pilnatvę, to gyvenimo, kurio nebus. Ir paskutinę savo dieną Oskaras sutinka ramiai, jausdamas Dievo buvimą, begalinį gyvenimo džiaugsmą. Knyga labai šviesi ir prasminga.