Ši knyga nebuvo pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite, tačiau ir ne paskutinė...
Kai perskaičiau pirmą novelę, trumpam užverčiau knygą ir pagalvojau: aš truputį ŠOKIRUOTA :)
Dar net nežinojau, kas būtent mane...

Ši knyga nebuvo pirmoji pažintis su Jurga Ivanauskaite, tačiau ir ne paskutinė...
Kai perskaičiau pirmą novelę, trumpam užverčiau knygą ir pagalvojau: aš truputį ŠOKIRUOTA :)
Dar net nežinojau, kas būtent mane šokiravo, bet savijauta buvo keista. Galbūt tikėjausi kitokių novelių, gal kitokių istorijų... Tas šokiravimas žinoma tik į gerąją pusę, nes su pasimėgavimu perskaičiau visą knygą.
J. Ivanauskaitė - mano favoritė tarp lietuvių rašytojų. Jos tekstai šioje knygoje gilūs ir daug aprėpiantys. Ir visai nesvarbu, kad jie baigiasi nelaimingai, kiekviena novelė vistiek aptaria kokią nors svarbią gyvenimišką temą.
Šią knygą verta skaityti ne tik paaugliams, o visiems, kurie mėgsta gerą literatūrą.

Knyga yra tokia, kurią reikia skaityti su pasimėgavimu. Atsisėdus minkštame fotelyje, ramų vakarą, su dideliu puodeliu arbatos. Daug kas taip parašo apie meilės romanų skaitymą. Tačiau čia ne tas pats. Sėdėti ramiai...

Knyga yra tokia, kurią reikia skaityti su pasimėgavimu. Atsisėdus minkštame fotelyje, ramų vakarą, su dideliu puodeliu arbatos. Daug kas taip parašo apie meilės romanų skaitymą. Tačiau čia ne tas pats. Sėdėti ramiai įsijautus - tam, kad pajustum kiekvieną jausmą, kurį perteikia kiekvienas subtilus Ivanauskaitės parašytas žodis. O arbata tam, kad pabaigus skaityti vieną prozos gabalėlių - ramiai atsigertum ir jaustum kaip šiluma išsisklaido kūne taip pat, kaip ir visi ką tik perskaityti žodžiai. Šios knygos nereikia skaityti iš kart, nes kitaip nepastebi viso to grožio, žodžių žaismo, o kas svarbiausia - perteiktų jausmų. Mano nuomone, jie čia svarbiausi. Ivanauskaitė sugebai giliai įsikniaubti į mūsų slapčiausias kerteles, urvelius, kurių mes ne patys nepastebime, kad turime. Tai priverčia susimąstyti, priverčia pergalvoti savo gyvenimą kita linkme.
Perskaičiusi šią knygą - jaučiu keistą ramybę ir šilumą viduje, kuri leidžia pastebėti mažiausias gyvenimo smulkmenėles ir suprasti kokios jos yra vertingos.
Kaip pirmoji Ivanauskaitės knyga - ji tiesiog kerinti.

"Pakalnučių metai" - pirmasis Jurgos Ivanauskaitės, žymios lietuvių prozininkės, eseistės bei dramaturgės, kūrinys - dvylikos trumpučių novelių rinkinys. Istorijos tarpusavyje nesusijusios, tačiau jas jungia keletas bendrų...

"Pakalnučių metai" - pirmasis Jurgos Ivanauskaitės, žymios lietuvių prozininkės, eseistės bei dramaturgės, kūrinys - dvylikos trumpučių novelių rinkinys. Istorijos tarpusavyje nesusijusios, tačiau jas jungia keletas bendrų motyvų. Vienas jų - rytų kultūros bruožai. Novelėse dažnai minimos įvairios rytų religijos, vietos, vardai. Sunku nepastebėti ir vyraujančio tragizmo. Beveik visos novelės baigiasi tragiškai. Vienoje mergina miršta nes jai aplaužė sparnus, kitoje miegantiems jaunuoliams kūnus subado pakalnutės. Nepaisant to visas noveles labai lengva ir malonu skaityti, jos nepaprastai suintriguoja ir palieką įspūdį. Šiose istorijose susipina dvi plotmės - realioji ir mistiškoji. Štai pavyzdžiui, istorija prasideda vyrui ramiai sėdint kavinėje ir gurkšnojant kavą, o po kelių akimirkų jis jau kabo ant lubų paverstas nuotrauka. Pripažįstu, kai kurias noveles man buvo sunkoka suprasti, tačiau turbūt tuo mane "Pakalnučių metai" ir sužavėjo - novelės nėra lengvai apčiuopiamos, visada išlieka dalelė paslaptingumo. Perskaityti tikrai verta. Rekomenduoju visiems. :)

"Žiūrėdama į savo atspindį tyvuliuojančioje mėnesienoje, Danguolė atpažino svečią - tai buvo jos Liūdesys."

Jurga Ivanauskaitė - mylimiausia mano paauglystės rašytoja. Užaugau skaitydama jos knygas, nagrinėdama įdomius ir paslaptingus jų siužetus, semdamasi įkvėpimo iš nepakartojamų istorijų, apsigyvenusių mano mintyse. Jurgą...

Jurga Ivanauskaitė - mylimiausia mano paauglystės rašytoja. Užaugau skaitydama jos knygas, nagrinėdama įdomius ir paslaptingus jų siužetus, semdamasi įkvėpimo iš nepakartojamų istorijų, apsigyvenusių mano mintyse. Jurgą Ivanauskaitę laikau savo autoritetu, mokausi iš jos gyvenimo patyrimų ir ieškau išminties neišsemiamoje jos asmenybėje.

Keista, bet kiek tik skaičiau jos kūrinius, dažniausiai iš brandžios rašytojos gyvenimo dalies, tokias kaip "Placebas", "Sapnų nublokšti", "Ištremtas Tibetas" ir kt., bet tik dabar ėmiausi jaunos rašytojos pažinimo kartu su knyga "Pakalnučių metai".

"Pakalnučių metai" - nė kiek ne kitokia ir ne išskirtinė, skaitydama šią knygą atpažįstu tą pačią rašytoją, kuriai rūpi panašios temos: amžinas vyro ir moters meilės ryšys, pasireiškiantis dvasine pilnatve, gyvenimo ir mirties "sustygavimas", t.y. mokėjimas gyventi suvokiant laikiną žmogaus ir kūno būtį, bet nepasiduodant mirties baimės paranojai, balanso radimas, visatos energijos šaltinio paieškos ir pajautos. Žinoma, bėgant metams rašytoja keitėsi, kaip ir kiekvienas žmogus pasikeičia kas septynerius, įskaitant jo fizinio kūno ląsteles, kurios periodiškai atsinaujina. Tačiau ji išliko savimi. Jaunyste apsigaubusi rašytoja jauna ir lanksti išliko savo brandžiausiuose kūriniuose, o supratimu ir išmintimi jos dvasia degė energingiausiomis gyvenimo dienomis. Dabar žinau, kad verta skaityti absoliučiai visas J.Ivanauskaitės knygas, nes jos visos atveria svajonių pasaulio duris ir ŠAMBALOS KARALYSTĘ paverčia realiu objektu, kurio ieškoti ryžtasi dauguma vakariečių "alchemikų". Kas žino, kiek jų atranda stebuklingą HARMONIJOS TVIRTOVĘ.

Skaitykite, ir atraskite, ko norėtumėte ieškoti...