Kažkada per Goodreads tinklapį buvo galima pasidaryti tokį testą "Kas tavo sielos rašytojas?" ar kažkas panašaus. Ir taip išėjo, kad mano testo atsakymas buvo Anton Čechov. Tai va taip. Aišku, ko gero, ir taip būčiau...

Kažkada per Goodreads tinklapį buvo galima pasidaryti tokį testą "Kas tavo sielos rašytojas?" ar kažkas panašaus. Ir taip išėjo, kad mano testo atsakymas buvo Anton Čechov. Tai va taip. Aišku, ko gero, ir taip būčiau skaičiusi, nes mėgstu klasiką, na, bet kai burtai dar užakcentavo...
"Palata Nr. 6" yra apsakymų rinkinys. Anton Čechov - labai geras pasakotojas. Visos jo istorijos mane įtraukė nuo pat pirmos pastraipos, tik gaila, kad tai apsakymai. Atrodo, tik įsitraukei į veikėjų gyvenimą ir jau baigėsi pasakojimas, jau kitas pavadinimas, kitas pasakojimas.
Anton Čechov - rusų klasikas. Todėl tikrai daug dėmesio yra turtinei atskirčiai, valdymo sistemai, tvarkos nebuvimui valdiškose įstaigose, jaunimo laisvam gyvenimui miestuose, išsilavinimo stokai... taip pat yra ir žmogiškų siautulių, išgyvenimų, šeimos santykių, moterų minčių, kai santuoka sudaroma be meilės ar tam tikras požiūris į kitokias moteris... Nors tai yra XIX amžiaus rašytojas, bet tikrai supratau apie ką rašytojas pasakoja ar ką nori pasakyti. Matyt tam tikra elgesio norma žmogui būdinga nepriklausomai kokiame tu laikotarpyje gyveni.

"...aš žinau, kad Dievas sukūrė mane iš šilto kraujo ir nervų, taigi! O organiškas audinys, jei tik jis gyvybingas, turi reaguoti į visus erzinimus. Ir aš reaguoju! Į skausmą aš atsiliepiu šauksmu ir ašaromis, į niekšybę - pasipiktinimu, į šlykštybę - pasibjaurėjimu. Mano manymu, tai kaip tik ir yra gyvenimas." (Ivanas Dmitričius iš apsakymo "Palata Nr.6")