Tikiuosi, kad literatūros kritikai ir knygų mylėtojai neįsižeis, bet iki šios dienos aš tikrai nežinojau, kas ta Simone de Beauvoir. Gėda, prisipažinsiu, bet man jos vardas ir pavardė nieko nesakė iki šiol, kol...

Tikiuosi, kad literatūros kritikai ir knygų mylėtojai neįsižeis, bet iki šios dienos aš tikrai nežinojau, kas ta Simone de Beauvoir. Gėda, prisipažinsiu, bet man jos vardas ir pavardė nieko nesakė iki šiol, kol neperskaičiau jos naujausio kūrinio "Palaužta moteris". Tas nežinojimas ir galbūt spraga literatūroje manau, kad nepakišo man kojos ir leido pirmiausia susipažinti su jos kūryba ir tik vėliau, perskaičius šią knygą, pasidomėti ir pačia autore. Eilinį kartą interneto platybėse susiradusi jos pavardę, nutariau užpildyti spragas, sužinodama, kas pastaroji buvo. Prisipažinsiu, pavargau ir skaityti jos ilgą dosjė ir nuopelnus. Tačiau man, kaip didelei knygų mylėtojai, užteko atkreipti dėmesį į vieną vienintelį žodį: RAŠYTOJA. Ir to man pakako, ir čia mano literatūros pasaulis pasipildė dar viena rašytoja, kuri rašo apie moteris: stiprias ir palūžusias, tvirtas ir gležnas, teisybės ieškotojas ir išdavikes. Žodžiu, rašo apie tai, ką aš mėgstu ir noriai skaitau, nes man, moters pasaulis yra kažkas tokio, o vidus lyg vandenynas, kuriame šėlsta audros ir tvyro ramybė, ir pagaliau - tai uostas, į kurį kelią randa kiekvienas išvykstantis ir parvykstantis. Grįžtant prie autorės kūrinio "Palaužta moteris", tai trys istorijos: "Santūrumo amžius", "Monologas" ir "Palaužta moteris", kurios skaitytoją pavergia gyvenimiška išmintimi. Kiekviena ši istorija ir jų herojės padeda suvokti- laikas išblėsina norą trokšti ir pakerta galimybę būti trokštama. Turbūt pirmą kartą gyvenime, aš knygą skaičiau nuo paskutinės istorijos, kuri mane galbūt labiausiai ir paveikė, tuo labiau, kad dažnai girdžiu, kad šiuo metu daug palūžusių moterų ir nebežinančių, ko jos išvis nori ar norėtų iš savo gyvenimo. Ši istorija- tai intymus herojės dienoraštis, kuriame pasakoja savo nuoskaudas ir nusivylimus išėjus iš namų suaugusiems vaikams ir sužinojus, kad sutuoktinis ją aštuonerius metus apgaudinėja būdamas su kita moterimi. Perskaičius ją apima toks jausmas, kad tai vienišos gulbės giesmė ir gyvenimo šokis vienatvėje. Antroji mano skaityta istorija - tai "Monologas", kuriame herojės dukra nusižudė, o išsiskyrusi neteko sūnaus globos. Tai protestas prieš savo šeimą ir visuomenę, pavaizduotas monologo forma. Ir paskutinioji istorija - "Santūrumo amžius", tai apie moterį, kuri išsiskiria tvirtais savo principais, bet veikiama šeimos ir karjeros aplinkybių, praranda pasitikėjimą savimi. Trys istorijos, trys moterys, trys visiškai skirtingos asmenybės. Įdomu, intymu, nesaldu ir tuo pačiu meniška - tai ką ir gali legendinės rašytojos plunksna.