Maždaug devynerių metų berniukas Jonas, diplomato sūnus, grįžta su motina į Lietuvą iš Paryžiaus, kur jis praleido keletą metų. Jo auklė Paryžiuje buvo pabėgėlė iš Angolos Marija, nemokėjusi nei prancūzų, nei lietuvių kalbos, tačiau užmezgusi su vaiku gilų ryšį, gebėjusi bendrauti gestais, piešiniais. Tai vienas iš pedagoginių knygos motyvų, kuris siejasi su šiek tiek komplikuotų...

Maždaug devynerių metų berniukas Jonas, diplomato sūnus, grįžta su motina į Lietuvą iš Paryžiaus, kur jis praleido keletą metų. Jo auklė Paryžiuje buvo pabėgėlė iš Angolos Marija, nemokėjusi nei prancūzų, nei lietuvių kalbos, tačiau užmezgusi su vaiku gilų ryšį, gebėjusi bendrauti gestais, piešiniais. Tai vienas iš pedagoginių knygos motyvų, kuris siejasi su šiek tiek komplikuotų vaiko ir motinos santykių linija. Vaiko pritapimas naujoje aplinkoje, vaiko identiteto, savarankiškumo problema, nuoširdi Jonuko draugystė su bendraklase Aušrine sudaro svarbiausią vaizdavimo plotmę. Autorė kelia ir kitokius, sudėtingesnius klausimus: kas yra Tėvynė, ką reiškai gimtoji kalba; vaizduoja įvairias socialines, politines ir moralines aktualijas, bet visa tai daro atsargiai, paprastai, tik užsimindama, skatindama skaitytoją pradėti mąstyti apie šiuos dalykus. Apysaka įtaigiai perteikia kasdienybės, vaikų ir suaugusiųjų gyvenimo bendrumo, nedalomumo pojūtį, jai būdingas pasakojimo lakoniškumas, stilistinis subtilumas.