🐭Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, bet niekaip nepavykdavo jos gauti. O dabar visai atsitiktinai ji papuolė man į rankas ir iki šiol nežinau, ar apskritai reikėjo ją skaityti. Turint mažą sūnų, manau, ši...

🐭Labai seniai norėjau perskaityti šią knygą, bet niekaip nepavykdavo jos gauti. O dabar visai atsitiktinai ji papuolė man į rankas ir iki šiol nežinau, ar apskritai reikėjo ją skaityti. Turint mažą sūnų, manau, ši knyga dar labiau sukrečia ir įsirėžia į širdį. Šiaip aš dažnai nujaučiu, kuo baigsis knyga, užčiuopiu įvairias subtilybes, bet kad ši knyga baigsis šitaip - na niekaip nenumaniau, nors dabar prisimenu, kad buvo daug įvairių užuominų. Sunki knyga, daug sukelia minčių, bet labiausiai norisi visiems pasakyti - mylėkite savo vaikus, o jei nenorite turėti vaikų - neverskite savęs vien tam, kad ale reikia...

Gili, daugiasluoksnė ir išskirtinė knyga.
Istorija, kelianti nepatogius klausimus.

Skaitėsi lėtai ir pakankamai sunkiai. Tai knyga, kurios nepaskaitysi tiesiog lengvai bėgant akimis per eilutes. Labai patiko knygos formatas:...

Gili, daugiasluoksnė ir išskirtinė knyga.
Istorija, kelianti nepatogius klausimus.

Skaitėsi lėtai ir pakankamai sunkiai. Tai knyga, kurios nepaskaitysi tiesiog lengvai bėgant akimis per eilutes. Labai patiko knygos formatas: laiškai, be atsako, vyrui.
Talentas, taip detaliai pateikti personažų charakterius, kad jie net ir pabaigoje išlieka mįsle.

Rekomenduoju perskaityti visiems, nes tai žodžiais nenusakoma.

Šedevras. Sunku atrasti tinkamų žodžių apibūdinti šį kūrinį.

Pradžioje galvojau mesiu. Tokios destruktyvios knygos dar neteko skaityti. Nepaisant to, kažkas neleido sustoti. Skaitant prakaitavo delnai, purtė šaltis,...

Šedevras. Sunku atrasti tinkamų žodžių apibūdinti šį kūrinį.

Pradžioje galvojau mesiu. Tokios destruktyvios knygos dar neteko skaityti. Nepaisant to, kažkas neleido sustoti. Skaitant prakaitavo delnai, purtė šaltis, šiaušėsi plaukai, ėmė įvairios emocijos. Kone viso skaitymo metu „stovėjo“ guzulas gerklėj. O pabaigoj, tiesiog netekau amo. Persilaužiau vienu momentu, po kokių kelių šimtų puslapių, kai pagrindinis kūrinio veikėjas pasakė, kad nereikia tapatintis su tuo, ką matai, tada į viską galėsi žiūrėti lengvai ir be emocijų. Tiesą sakant tik tada ir pasidarė šiek tiek lengviau.

Knygai pasirinktas laiškų tipo siužetas – Evos (Kevino mamos) laiškai skirti vyrui Franklinui, kuriuose dabarties pasakojimas persipina su praeities prisiminimais bei apmąstymais. Pradėjus skaityti, pastebėjau, kad laiškai rašomi tik į vieną pusę, jokie atsakymai negrįžta. Ir čia supratau, kad tikrai bus kažkas daugiau, nei tik įvykis mokykloje...

Ši knyga gali padėti suprasti tikrąją žodžio „tragedija“ reikšmę. Pasiaukojimą, beviltiškumą, tuštumą ir baimę. Galėčiau daryti išvadą, kad šios knygos esmės ir tragizmo nesupras žmogus, neturintis vaikų. Autorė pasistengė kaip reikiant.

Tiesa, žiūrėjau ir pagal šią knygą pastatytą filmą. Labai norėjau sužinoti kaip bus atpasakotas toks sudėtingas siužetas. Tačiau galiu pasakyti, kad filmas neprilygsta nei tūkstantajai daliai to, ką patyriau skaitydama. Be abejo, filmo pabaigoje vistiek sugebėjau įšokti į Evos vietą...

Sukrečianti knyga, priverčianti galvoti apie opius, nepatogius klausimus. Juk nei vienas žmogus pasaulyje nenorėtų atsidurti Evos padėtyje. Taip ir keli klausimus, kada prarandamas žmogiškumas ir moralinės vertybės?.. Monstru...

Sukrečianti knyga, priverčianti galvoti apie opius, nepatogius klausimus. Juk nei vienas žmogus pasaulyje nenorėtų atsidurti Evos padėtyje. Taip ir keli klausimus, kada prarandamas žmogiškumas ir moralinės vertybės?.. Monstru gimstama ar tampama?.. Kaip gyventi, kai tavo gyvenimas sunaikintas ir vienintelis už kurio gali užsikabinti ir yra tas, kuris viską sunaikino... ar tu kalta dėl to... O taip, įdomi knyga.

Ooo, Shriver knyga man patiko. Ji pilna klausimų ir opių problemų: ar tu kalta, kad pagimdei monstrą? Kaip priversti tai pamatyti tėvą, kuris gyvena tobulos šeimos vizija, ir visiškai nenori matyti sūnaus kitoniškumo? O...

Ooo, Shriver knyga man patiko. Ji pilna klausimų ir opių problemų: ar tu kalta, kad pagimdei monstrą? Kaip priversti tai pamatyti tėvą, kuris gyvena tobulos šeimos vizija, ir visiškai nenori matyti sūnaus kitoniškumo? O galbūt tu pati klysti? Kaip nuspręsti kur „vaikų žaidimai“ virsta gerai apgalvotu smurtu? Ir kodėl mums taip svarbu ką nors apkaltinti, bet ne sustabdyti laiku? Dar daugiau, kaip nuspęsti kas kaltas? Ir kodėl?
Pasikalbėkime apie Keviną vertas kiekvienos skaitymo minutės. Gilesnių apmastymų vertos mintys apie visko pertekusią ir nuo to pervargusią vakarų visuomenę, kurią metonimiškai įkūnijo pati Evos šeima, kuriai galvą nulenkė ir dienos žvaigžde patapęs Kevinas. Taiklus, kaip pati Kevino lankininko ranka, siužetas; dialogai, kurie lyg iš lanko paleista strėlė lekia tiesiai į taikinį ir, turiu pripažinti, vieni iš įdomiausių mano sutiktų literatūrinių personažų – Eva ir Kevinas.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/08/lionel-shriver-pasikalbekime-apie-kevina.html

Pirmiausiai, nerekomenduočiau žiūrėti filmo neperskaičius knygos, kadangi galite nesuprasti tam tikrų labai svarbių ar net esminių momentų, kurie tinkamai ir plačiai išplėtoti knygoje.
Knyga apie svarbu gyvenimo pasirinkimą...

Pirmiausiai, nerekomenduočiau žiūrėti filmo neperskaičius knygos, kadangi galite nesuprasti tam tikrų labai svarbių ar net esminių momentų, kurie tinkamai ir plačiai išplėtoti knygoje.
Knyga apie svarbu gyvenimo pasirinkimą - apsisprendimą tapti motiną - ir santykį tarp motinos ir vaiko. Be abejo, galime knygoje rasti ir trumpą meilės siužeta ar socialiai atstumto žmogaus tipinį portretą, tačiau vis dėl to, atkreipti dėmesį reikia į esminį dalyką - kaip paminėta anksčiau - motinystę.
Rašytoja, nuo pat pirmo skyriaus subliliai atskleidžia kortas ir paruošia skaitytojus tam, kas turėjo didžiausią reikšmę kūrinio protagonisto - Evos - gyvenimui. Nereikia būti Šerloku, jog greitai galėtumėt sudaryti tiksliai prognozę artėjantiems įvykiams nuspėti. Susidariau nuomonę, jog kokia tiksli jūsų prognozė bebūtų, šita knyga vis tiek šokiruos. Kiekviena. Būtent, todėl šią knygą ir vertą skaityti.
Beje, jeigu nemėgstate knygų, kur viskas mieliai ir pukuotai įpakuota į literatūrinį kūrinį - tada šita knyga jums. Čia nebus nutylėjimų ar vyniojimo į vatą, viskas aprašoma taip, kaip gali būti/yra gyvenime.

Asmeniškai, kol kas - geriausia šiais metais perskaityta knyga.

P.S. Nerekomenduotina skaityti besilaukiančioms moterims. Nebent jus ne super mamytės, o emociškai ir psichologiškai subrendusios moterys. Bet net ir tokiu atveju, nesiūlau.

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos...

"Pasikalbėkime apie Keviną" - knygos pavadinimas paprastas, lengvas, tarsi motinos nedidelis priekaištas sūnaus tėvui, kad reikia pasikalbėti, ką tavo sūnus iškrėtė svetainėje: jis spalvotomis kreidutėmis nudažė vienos sienos tapetus ar vandens šautuvu aplaistė sesutę. Net mintis nebuvo atėjusi, kad šis pokalbis gali pakrypti į tai, kad reikia pasikalbėti su vaiko tėvu, kodėl Kevinas, sulaukęs šešerių, o vis dar turi nešioti sauskelnes, kodėl Kevinas sesutei išplikė akį (ji turi nešioti pakaitalą iš stiklo), kodėl Kevinas "užsispyrė patraukti dėmesį, net jei tam prireikė pasinaudoti 9 žmonių nužudymu".

Kaip man sekėsi skaityti šį kontraversišką, daugelį nutylimų ir nepatogių temų nagrinėjantį romaną? Sunku buvo sekti pagrindinės herojės Evos laiškus (romanas parašytas laiškų forma: Eva rašė savo vyrui ir pasakojo kaip vyko įvykiai, kokie vyravo jausmai, kokia galėtų būti visko priežastis jos akimis). Laiškai apipinti daugybę smulkmenų, tema nukrypsta į antraeilius dalykus, istorija susipina su kita istorija. Man jautėsi apsunkimas, noras išgryninti siužetą, atsisakyti papildomų smulkių detalių. Taip pat pati istorija yra labai sunki, skaudi, tad kartais būdavo sunku prisiversti paimti knygą į rankas. Aš net įpusėjus knygą galvojau ją padėti į šoną. Tada bandžiau žiūrėti filmą, tačiau jį išjungiau po pusvalandžio. Susikaupiau ir paėmiau vėl knygą. Likus maždaug pusantro šimto puslapio iki pabaigos - istorija įtraukė ir nepaleido. Tad prireikė trijų šimtų puslapių, kol ją prisijaukinau, ėmiau nebesipiktinti Kevinu, o tiesiog iš šono stebėjau Evos šeimos gyvenimą.

Pirmas žvilgsnis į labai laimingą kelionės vadovus rašančios Evos šeimą, tiksliau ją ir jos vyrą. Apie vaikus negalvojanti sėkminga moteris sunkiai, bet vis dėl to, pasiryžta pastoti ir tik pastojusi supranta, kad nėra pasiruošusi motinystei: "subrendusi, laimingai ištekėjusi, beveik 37 metų motina sužino, kad laukiasi, ir kone nualpsta iš siaubo, bet tokią reakciją nuslepia nuo besidžiaugiančio vyro po dailia languota suknele". Skaitytoja, t.y. aš, imu burnoti, kad moteris neturi jokios mažos kibirkšties dėl kūdikio laukimo ar "apdovanota stebuklu, ji burnoja, kad reikia atsisakyti taurės vyno ar išsiplečia kojų venos", ar "užuot giliai širdyje mokiusis suvokti, ką iš tikrųjų reiškia mūsų kūdikis, ji verčiau suka galvą, ar laukiamas kūdikis yra jos".

Po devynių mėnesių ir kelių užvilktų savaičių gimsta Kevinas, kuris nuo pat pirmos dienos yra viskam apatiškas, triukšmingas, nekantrus, moka spekuliuoti, žino, kokius spaudyti mygtukus, kad motiną išvestų iš kantrybės, o savo tėvą gerbia, klauso, tačiau greit paaiškėja, kad tėvas mylimas tik dėl mamos paerzinimo. Evos norai suprantami: ji buvo "normali motina, normaliai motiniškai šilta, kuri normaliai rūpinosi išauginti normalų vaiką". Atrodo, kad mažasis monstras Kevinas buvo kažkuo užkeiktas: "kai bučiuodavau jam kaktą, jis nubraukdavo jos ranką. Kai šukuodavau plaukus, jis ranka liepdavo man pasitraukti ir susiveldavo garbanas. Kai apkabindavau jį, jis šaltai prieštaraudavo, nes jam esą skauda ranką".

Istorija pasakojama Evos akimis. Tačiau ir kiti veikėjai nėra pamirštami, jų portretai detalizuoti. Šeimos tėvas nebesuteikia tiek dėmesio savo žmonai, kaip anksčiau: "ji labiausiai liūdėjo dėl to, kad niekada netroškai tokio pat kokybiškai praleisto laiko su savo žmona. Nėra ko čia sukti ratais. Aš pavydėjau. Ir jaučiausi vieniša". Tad Eva nusprendžia vyrui įrodyti, kad Kevinas yra blogis, o ne ji bloga motina: paslapčia pasiryžta antrą kartą pastoti. Ir gimsta labai tyli, graži, maža, kantri, visko bijanti mergaitė, kurios brolis nekenčia. Eva pasiekė savo: įrodė, kad jų sūnui kažkas ne taip, tik gaila, jog nebuvo rimtai į tai pasižiūrėta.

Didelis gyvenimo lūžis yra Kevino nusikaltimas mokykloje. Jis net savo bendraklasius išžudė kiek kitaip, nei kiti žudę jauni amerikiečiai. Ne viskas knygoje taip aišku ir skaidru, autorė paliko ir kelias svarbias smulkmenas istorijos galui, kai skaitytojas tiesiog gali likti sukrėstas nuo įvykių pasisukimo kampo. O dar tos Kevino akys! Atrodo, kad jos taip smerkiamai, veriančiai į savo motiną (o kartu ir į tave, visuomenę) vis žiūri ir padėjus knygą į šoną.

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Alma littera

Vertė: Gabrielė Gailiūtė

Perskaityta: 2014-05-22

Vertinimas: 3/5

Sunku buvo prisijaukinti knygą, bet labai labai džiaugiuosi, jog nepadėjau į šalį (o buvo kilęs toks noras ne kartą).

Labai stipri, jaudinanti knyga. Ne kartą kilo pyktis, erzino, atrodė, dieve, iš kur tokių vaikų yra......

Sunku buvo prisijaukinti knygą, bet labai labai džiaugiuosi, jog nepadėjau į šalį (o buvo kilęs toks noras ne kartą).

Labai stipri, jaudinanti knyga. Ne kartą kilo pyktis, erzino, atrodė, dieve, iš kur tokių vaikų yra... Bet jų tikrai yra, net gi pažįstu savo aplinkoje tokį, kuris yra "sunkus" vaikas, kurį labai sunku perprasti...

Ši istorija priminė J.Picoult "19 minučių" skirtumas tik tas, kad ši autorė pažiūrėjo kitu kampu - motinos akimis - motinos jausmai, išgyvenimai, priešinimasis, "ne meilė vaikui?"... Kol kas tiek daug minčių kyla, kad teks kelias dienas "suvirškinti" tai, ką perskaičiau... Istorija - STIPRI.

Siužetas primena žiniose ne kartą girdėtą istoriją - paauglys JAV ateina į mokyklą ginkluotas, iššaudo jam neįtikusius bendramokslius ir mokytoją...

Kas lieka už kadro? Kodėl taip atsitinka? Kas atsakingas? Galų gale -...

Siužetas primena žiniose ne kartą girdėtą istoriją - paauglys JAV ateina į mokyklą ginkluotas, iššaudo jam neįtikusius bendramokslius ir mokytoją...

Kas lieka už kadro? Kodėl taip atsitinka? Kas atsakingas? Galų gale - kaip bus toliau?

Paauglį-monstrą užauginusi karjeristė Eva, analizuodama savo patirtį, ieško atsakymų į šiuos klausimus ir kapstosi dar po kūdikystę.

Ji iš visų jėgų bando tapti savo vaiko gyvenimo dalimi, net ir matydama, kad jos pastangos nueina perniek...

Ar yra dar nors kiek vilties šioje istorijoje?

Tai knyga, kurios labai sunku imtis, bet pradėjus tiesiog imi ir perskaitai, sunkiai atsiplėšdamas, kai reikia eiti miegoti ar tvarkyti kitus reikalus. Perskaičius šią knygą, pirmiausia negali liautis ginčytis pats su savimi,...

Tai knyga, kurios labai sunku imtis, bet pradėjus tiesiog imi ir perskaitai, sunkiai atsiplėšdamas, kai reikia eiti miegoti ar tvarkyti kitus reikalus. Perskaičius šią knygą, pirmiausia negali liautis ginčytis pats su savimi, galiausiai imi pasakoti apie ją draugams ir artimiesiems.

Lionel Schriver (g. 1957 m. Jav, Šiaurės Karolinos valstijoje) - talentinga rašytoja ir žurnalistė, iki šios išleidusi net šešias knygas, tačiau išgarsėjusi būtent romanu "Pasikalbėkime apie Keviną". Už šį savo kūrinį autorė apdovanota Orange premija, pagal jį sukurtas kino filmas, sulaukęs nemažai dėmesio.

O knygos tema atrodytų gana banali: vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykiai, motinystė, tačiau į visa tai pažvelgiama visai kitu aspektu, o knygos finalas sukrečia ir radikaliai pakeičia visų personažų gyvenimus. Pagrindinę knygos veikėją Evą Kačiadurian galime drąsiai vadinti klestinčia moterimi: laimingai ištekėjusi, pasiekusi karjeros aukštumų (turi savo įmonę) ir be galo mylinti savo darbą. Kartu su vyru ilgai dvejoję nusprendžia susilaukti kūdikio, tačiau Eva per vėlai suvokia, kad visai to nenorinti ir nėra pasiruošusi motinystei. Gimus sūnui Kevinui ji vis dėlto stengiasi būti gera motina, tačiau nesugeba užmegzti ryšio su savo sūnumi ir tai lemia labai sudėtingus ir kraupius judviejų santykius ateityje. Ji nesugeba pamilti savo sūnaus, jis, jausdamas tai, motiną atstumia ir augdamas vis kūrybingiau ima ją terorizuoti. Dėl sūnaus Eva atsisako ankstesnio gyvenimo, įdomaus darbo, tačiau užmegzti ryšio nepavyksta, o ir iš vyro nesulaukio jokio supratingumo ar palaikymo. Eva nugrimzta į melancholiją, tampa abejinga daugeliui sūnaus nusižengimų ir tarp jų tvyranti įtampa galiausiai prasiveržia Kevino šešioliktojo gimtadienio išvakarėse.

Romanas "Pasikalbėkime apie Keviną" yra laiškų formos - po įvykusios tragedijos, kurią sukėlė Kevinas, Eva rašo laiškus savo vyrui ir nuo pat pradžių (t.y. net negimus Kevinui) bando išsiaiškinti, kas gi nutiko, dažnai užduoda klausimus kodėl? ir kas kaltas? Jeigu ji galės atsakyti į šiuos klausimus, galės pati prisiimti kaltę ir ją išpirkti, susikurs iliuziją, jog viską galima buvo sustabdyti. Knygoje sarkastiškai kritikuojama Amerikos visuomenė, tačiau daugiausia atsižvelgiama į atskiros šeimos anatomiją. Aiškinamasi, kokia yra nemeilės kaina savo vaikui, kodėl klestinčioje amerikiečių šeimoje auga sūnus žudikas, surengęs skerdynes mokykloje. Čia galima rasti daug atsakymų, priežasčių, ilgai diskutuoti, galiausiai, kiap rašoma ir pačioje knygoje apie suaugusiųjų pasaulį, paslaptis yra ta, kad jokios paslapties čia nėra - nelaimė nutiko ir motinai su sūnumi teks su tuo gyventi.