Visada galvojau, kodėl "Pasivaikščiojimai" nevirsta kitokia forma, nes televizijoje medžiaga, nors ir archyvuojama, tačiau dažniausiai nekartojama (netransliuojama dar kartą), o internete viskas laikina, niekada nežinai, kada...
Visada galvojau, kodėl "Pasivaikščiojimai" nevirsta kitokia forma, nes televizijoje medžiaga, nors ir archyvuojama, tačiau dažniausiai nekartojama (netransliuojama dar kartą), o internete viskas laikina, niekada nežinai, kada "užlūš" "Youtube" ar "Vimeo" serveriai, kuriuose patalpinti visi "Pasivaikščiojimai". O gal apskritai - internetas pradings? Tačiau sužinojęs, kad Ryčio "Pasivaikščiojimai" virsta knyga, vieną akimirką apsidžiaugiau, o jau kitą - nerimavau.
Apsidžiaugiau, kadangi pagaliau šie "Pasivaikščiojimai" bus užfiksuoti ir išliks. Nuliūdau, nes supratau, kad visi "Pasivaikščiojimai" į knygą tikrai netilps - atranka bus negailestinga, o tai ir labiausiai gąsdino. Nerimavau ir todėl, kad televizijos laida virsta knyga, o ne atvirkščiai, kaip būdinga knygoms. Kas iš to pavyks?
Šioje knygoje nebebus judančių vaizdų, garsų, jie nepasakos istorijos, ją perteiks tik raidžių sudėlioti sakiniai. Neapleido mintis, kad "Pasivaikščiojimai" kaip idėja praras savitą grožį ir nepriklausomumą. Nusiteikiau ganėtinai pesimistiškai.
Pasirodžius knygai, jau po savaitės kitos, ji puikavosi perkamiausių "Vagos" knygyno knygų dešimtuke. Net ir man pačiam ją reikėjo traukti iš to paties "dešimtuko", kadangi visi kiti egzemplioriai knygyne buvo išpirkti. Pažvelgus į knygyno darbuotoją, ji tik tarstelėjo: "Juk suprantat... Šventės. O ir šiaip, žinomas žmogus." Taigi, perka Rytį.
Kol dar nepradėjau kalbėti apie knygos turinį, norėčiau kelias mintis brūkštelėti apie formą. Vieni vertina knygos viršelio apipavidalinimą, kiti apie kokybę sprendžia iš to, ar lapai įrišti į kietą, ar minkštą viršelį, iš kokios medžiagos jis pagamintas, stora, ar plona knyga. Kiti visai nevertina. Žinoma, tai labai asmeniška ir subjektyvu. Man patinka, kai knyga "guli" rankose. Ryčio knyga mano rankose niekaip "neguli": ir patogiai fotelyje įsitaisęs skaičiau, ir važiuodamas troleibusu bandžiau. Pavyko tik "įrėmus" knygą ant stalo. Tada ji "nebesiožiavo". Gal tai lėmė puslapių skaičius, perkopęs daugiau, kaip 360 puslapių, o gal įrišimas, bet atsivertus ir laikant knygą rankose, ji vis kažkaip "nepasiduoda" maloniam skaitymui.
Į knygą sugulė 20 svečių iš "Pasivaikščiojimų": tai ir kalbininkė Irena Smetonienė, pianistas Rokas Zubovas, režisierius Oskaras Koršunovas, jau išėjęs aktorius Vytautas Šapranauskas, rašytojas Sigitas Parulskis ir kiti. Knyga suskirstyta į 5-ias dalis: "Prieš saulę", "Pietų pusėje", "Šiaurės pusėje", "Vėjas į nugarą", "Kelias namo". Pats Rytis šypsosi ir neišduoda, ką šie pavadinimai atspindi. Gal vieni tai interpretuos kaip kasdien pasikartojantį dienos ciklą, nuo saulėtekio iki saulėdydžio, kiti tai galbūt sies su tam tikrais jausmais, vieta, kur Rytis kalbasi su savo svečiais.
Kiekviena dalis suskirstyta pagal tam tikrą pašnekovų veiklos sritį: muzikos, teatro, kino ir kitų menų, specialybių, kuriose jie dirba. Būtų galima krimstis, kad šioje knygoje netilpo "Pasivaikščiojimai" su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, filosofu Algiu Mickūnu, rašytoju Antanu Šileika, poetu ir publicistu Tomu Venclova, kino dokumentalistu, tyrinėjančiu Lietuvos istoriją Jonu Ohmanu, rašytoja Renata Šerelyte ir daugeliu kitų.
Tačiau minint šiuos žmones ir jų veiklą, galima pastebėti, kad knygoje Rytis bandė užgriebti ir sudėlioti kuo įvairesnį, skirtingų asmenybių paveikslą, todėl vienaip ar kitaip, filosofų, poetų, rašytojų, kino, muzikantų ir ne tik, šioje knygoje gausu. Iš esmės kiekvienas svečias, lankęsis "Pasivaikščiojimuose", yra vertas atsidurti šioje knygoje, tačiau įprasta, kad gyvenimas priverčia rinktis.
Kiekviena dalis pradedama nuo nuskenuoto Ryčio užrašų sąsiuvinio lapų, kuris jį lydi visų pasivaikščiojimų metu. To televizijos žiūrovai nemato, kadangi Rytis laidos prologą pradeda keliais sakiniais papasakodamas apie savo svečią. O štai sąsiuvinio lapuose matome nuveiktą darbą: kairėje pusėje pasirašytos mintys apie svečio biografiją, pasiekimus, kitoje - Ryčio klausimynas pašnekovui. Rytis nerašo tušinuku. Visas mintis raito pieštuku, nevengia ir trintuko, todėl matyti, kad tekstas ir klausimai po savimi slepia dar kelis sluoksnius. O ir šiaip, sakoma, kad grafitas išlieka ilgiau už rašalą. O Rytis siekia išliekamosios vertės.
Iš klausimyno matyti, kad Rytis kruopščiai ir sąžiningai ruošiasi prieš kiekvieną laidą: kai kurie klausimai konkrečiai susiję su pašnekovo profesija, pavyzdžiui, balerinos Eglės Špokaitės Rytis klausia: "Grįžkim prie to rusiškojo pėdsako balete. Daugeliui žmonių baletas asocijuojasi su Rusija, su Čaikovskio gulbėmis. Toks požiūris - pernelyg siauras?", ar "kokia baleto artisto motyvacija? Dėl ko einama į sceną?".
Kiti klausimai jau kiek asmeniškesni, pavyzdžiui, režisieriaus, dramaturgo Oskaro Koršunovo Rytis teiraujasi: "Esi sakęs, kad "Hamletas" - tai tu pats. Taip apie save galėtų pasakyti kiekvienas...", ar "klausiau apie teatro krizę, o ar jauti amžiaus vidurio krizę?" O kartais net ir labai asmeniški: "O tu? Bijai mirties?". Kartais klausimus pasufleruoja pati vieta. Rytis vaikščiodamas su pianistu, Mikalojaus Konstantino Čiurliunio proanūkiu Roku Zubovu jo pasiteirauja: "Rokai, ar pastebit, kad einam pasroviui?" Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" galvojau, kad toks klausimas Ryčio galvoje toptelėjo netikėtai, ekspromtu. Tačiau atsivertęs knygą, o tiksliau klausimyną Rokui Zubovui, matau 5-ąjį klausimą: "Einame pasroviui. Kaip Jūs gyvenate? Mokate plaukti?" Skaitant knygą, tokių "ekspromtų" pastebiu ir daugiau. Nors tai ir smulkmena, tačiau ji priverčia nusišypsoti: Rytis netingi domėtis.
Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" televizoriaus ekrane ir juos skaitydamas, vis bijojau, kad išnykusi audiovizualinė raiška, virtusi užrašytais žodžiais ir sakiniais, negalės pretenduoti į tikrus "Pasivaikščiojimus".
Iš esmės, tai yra televizinės laidos "perrašymas" į knygą, papildant keliais puslapiais Ryčio minčių, pavyzdžiui, ilgesni ir atviresni kiekvieno svečio prologai ar epilogai, kurių nebuvo, o ir negalėjo būti ištransliuoti televizijoje.
Rytis jau pirmame prologe apie Oskarą Koršunovą atvirauja: "2012-ųjų lapkritis. Vilnius, senamiestis. Šalta. Bet aš džiaugiuosi - juk pagaliau pavyks pasivaikščioti su bičiuliu, su žmogumi, kurį suprantu ir labai vertinu. Tad ar galiu išduoti, kad su Oskaru pirmiausia išgeriame po penkiasdešimt gramų trauktinės ir tik tada išdrįstame išeiti į tokį šaltį? Manau, galiu."
Tačiau tuo pačiu metu, šie "perrašymai" knygoje yra atviresni nei buvo matomi televizijoje. Stebint tuos pačius "Pasivaikščiojimus" televizoriuje ir skaitant juos knygoje, jie identiški, tačiau jauti, kad kažkuo skiriasi. Labai nustebau, tačiau skaitydamas tam tikrus Ryčio pokalbius su jo svečiais, patyriau visai kitokias emocijas, o ir pašnekovo portretas atsiskleidė kitaip, plačiau.
Žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" su režisieriumi Emiliu Vėlyviu nepastebėjau, kad kalbėdamas su Ryčiu, jis kaip pašnekovas nenusileidžia, vis turi kažką pasakyti, o kartais netgi pats ima provokuoti: "Ryti, režisieriui nereikia nieko valdyti. Pasakyk man, kas yra geras kino režisierius?", arba "čia, Ryti, trūksta kultūros, tradicijų, mokyklos. Manai, Serbijoje Kusturica nukrito iš dangaus?". Tokio santykio nepastebėjau žiūrėdamas "Pasivaikščiojimus" televizijos kanale. Turbūt maloniausiai nustebino Ryčio pašnekovas Rokas Zubovas - buvo galima justi inteligentišką svečio charakterį, skvarbią mintį ir aristokratišką kilmę. Jo "Pasivaikščiojimai" iš visų 20-imties svečių, knygoje labiausiai ir išsiskyrė: atsakymai į klausimus nuoširdūs ir išplėtoti, patys ilgiausi iš visų kalbintų pašnekovų, kai kurie užima vos ne visą puslapį. Televizijoje tie atsakymai kažkaip greitai praeina ir net nepastebi, kai juos keičia kiti klausimai.
Rašytiniuose "Pasivaikščiojimuose" prismaigstyta Ryčio intertekstų: nuo įvairių cituojamų straipsnio citatų, kuriuos parašė kalbinamas svečias arba apie jį buvo kalbama, taip pat maloniai nustebino tekste įtrauktas ir Antano A. Jonyno eilėraštis "Vieniša naktis" (140 p.) iš eilėraščių rinkinio "Tiltas ir kiti eilėraščiai".
Knyga yra tikras lobis, jeigu dar niekada "nevaikščiojote" su Ryčiu televizijoje. Lobis ji ir tiems, kurie "vaikščiojo".
"Nevaikščioję" ras nuoširdžius įdomius, o retkarčiais atvirus, galbūt net prislėgtus žinomų Lietuvos žmonių atsakymus. Tokių atsakymų dažniausiai televizijos laidose, žurnaluose, interneto portaluose nepamatysite. Niekam neįdomu, ar O. Koršunovas bijo mirties, ar rašytojas Sigitas Parulskis treniruojasi rašymui gerdamas degtinę, ar režisierei, vaikų dainų kompoziterei Neringai Čereškevičienei, jos vaikai kada nors nupirks bilietą ir nusives į teatrą? Todėl ir atsakymus į tokius ir panašius klausimus galima rasti tik šioje knygoje.
Ne vieną kartą "vaikščioję" praplės jau matytus pasivaikščiojimus. Ras Ryčio užrašų sąsiuvinį, pastebės, kiek mažai pieštuko pribraukimų, tačiau kai kur matysis trintuko žymės. Susipažinę su tuo ir versdami puslapius, galbūt pastebės ir tai, kad skaitomas tekstas skiriasi nuo audiovizualinės raiškos "Pasivaikščiojimų" - jis intymesnis, artimesnis. Sakyčiau, skaitydamas jautiesi kaip vienas iš Ryčio Zemkausko operatorių, kuris fiksuoja vaizdą. Fiksuoji žodį, sakinius, įsivaizduojamas pauzes, žingsnius. Taip atsiduri dar arčiau pašnekovo, nei jį stebėdamas televizoriaus ekrane.
Skaitydamas ir versdamas puslapį po puslapio, pasižymėjau: "Šią citatą panaudoti recenzijos pabaigoje (daug šauktukų)." Tai Ryčio epilogas po pašnekesio su S. Parulskiu. Ją pasilikau pabaigai.
"Kai paskambinęs pasakiau, kad "Pasivaikščiojimai" virsta knyga, jis atsiduso: "To aš ir bijojau... Vienas dalykas, kai kalbi vaikštinėdamas, kitas - kai tiek vaikštalai iššifruojami ant popieriaus." Sigitas visiškai teisus, bet pamaniau: kokia keistenybė. Mes bijome "įkelti" televizijon gerą literatūrą, nuogąstaudami, kad ji ten praras save, o čia įvyksta atvirkštinis procesas - televizinis pašnekesys virsta tekstu ir rizikuoja prarasti save. Taip, ko gero, rizikuoja, ko gero, kai ką ir praranda. Pauzes, žvilgsnius, veide parašytas emocijas ir rankų judesius. Bet tikrai kažką ir gauna. Bent jau aš pats dabar skaitau šiuos "Pasivaikščiojimus" ir tarsi girdžiu pirmą sykį. Man bus labai įdomu sužinot, ką apie tai manote jūs" (166 p.).
Man Rytis Zemkauskas, visų pirma, imponuoja tuo, kad sugeba ir nori pasakoti istorijas apie žmones. To jam ir linkiu.
rodyti daugiau
