Patiko. Sudomino. Įtraukė. Visas veiksmas vyksta 19a. įdomu pasinerti į to laikmačio ypatybes. Romanas, kiek kitokia pabaiga nei buvo tikėtasi, bet tai knygą padaro dar įdomesne... Turbūt didžiausias pliusas knygai, kad tai...

Patiko. Sudomino. Įtraukė. Visas veiksmas vyksta 19a. įdomu pasinerti į to laikmačio ypatybes. Romanas, kiek kitokia pabaiga nei buvo tikėtasi, bet tai knygą padaro dar įdomesne... Turbūt didžiausias pliusas knygai, kad tai nėra paprastas, tipinis romanas, su jau įprasta laiminga pabaiga .

Kol kas šie metai mane labai stebina. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar ne, bet skaitau knygą po knygos ir vis lieku be galo sužavėta, pakerėta jų gerumu. Taip nutiko ir perskaičius autorės Hannah Kent istorinį romaną...

Kol kas šie metai mane labai stebina. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar ne, bet skaitau knygą po knygos ir vis lieku be galo sužavėta, pakerėta jų gerumu. Taip nutiko ir perskaičius autorės Hannah Kent istorinį romaną ‚‚Paskutinės apeigos‘‘. Tikriausiai žinot tą jausmą, kai nenorom tenka padėti knygą į šalį, bet tu nuolatos ir be perstojo apie ją galvoji ir tik svajoji, kada vėl ją skaitysi, be jokios abejonės tai ženklas, kad knyga yra neeilinė, turi kažką savito,kas traukia ją skaityti – lygiai taip nutiko ir su šiuo perliuku. Negaliu apsakyti kaip man patiko ši knyga. Jau esu minėjusi, kad mane labai traukia tamsios, niūrios knygos, tai ši buvo būtent tai, tiesiog rijau knygą, mėgavausi ja. Jau vien perskaičius anotaciją, knyga užkabina – čia aprašoma apie realiai gyvenusią Agnes Magnusdotir, kuriai įvykdyta paskutinė Islandijos mirties bausmė. Autorė daug dirbo prie šios knygos, rinko medžiagą, nors ji yra australė, tačiau jai puikiai pavyko perteikti Islandijos XIX a. laikotarpį, šaltį, skurdžią buitį, gamtą, atšiaurumą. Skaičiau, kad daug kam šios knygos stilius pasirodė per sunkus, tačiau man kaip tik jis buvo labai lengvas, bet jokiais būdais neprastas. Labiausiai man įstrigo pačios Agnes ir Margretės paveikslai – buvo įdomu stebėti, kaip iš pradžių sklindanti Margretės neapykanta jai virsta šiltais jausmais, užuojauta ir pasitikėjimu. O paskutiniai knygos puslapiai... Visa širdimi priešinausi, kas ten vyko, bet yra kaip yra, tokia buvo realybė – niūri ir žiauri. Jei ieškote, stipraus, gero kūrinio, kažko naujo knygiškame pasaulyje – ‚‚Paskutinės apeigos‘‘ tikrai turėtų patikti ir palikti kažkokį antspaudą.

Jeigu knyga yra paremta tikrais faktais, o pati istorija parašyta stipriai, su ryškiomis emocijomis, beveik nėra šansų, jog tokia knyga man nepatiks. Taip, vos tik pradėjusi skaityti "Paskutines apeigas" supratau - tai bus labai...

Jeigu knyga yra paremta tikrais faktais, o pati istorija parašyta stipriai, su ryškiomis emocijomis, beveik nėra šansų, jog tokia knyga man nepatiks. Taip, vos tik pradėjusi skaityti "Paskutines apeigas" supratau - tai bus labai stipri knyga. Ar klydau? Visai ne.

Knygoje pasakojama moters, nuteistos mirties bausmei, gyvenimas prieš ir po nusikaltimo, dėl kurio ji yra nuteista. Tačiau knyga įdomi ne tik dėl tokio dramatiško pagrindo. Autorė nuostabiai parašė šį kūrinį - kiekvienas skyrius vis labiau ir labiau įtraukia, priverčia mąstyti ir, kas svarbiausia, sukelia skaitytojui tam tikras emocijas (neigiamas ar teigiamas, čia jau individualus dalykas). Man tai labai svarbu. Nemeluosiu, "Paskutinės apeigos" kaip ramus, malonus vakaro skaitinys ko gero būtų per stiprus variantas, mat knyga yra sunki - tiek siužetine linija, tiek ir pačia idėja. Tad rekomenduočiau šią knygą norint kažko svaresnio po meilės romanų. Ko gero nebus taip, kad knyga visiems be išimties patiks, bet kad paliks kažkokį ilgalaikį įspūdį, tai tikrai. Aš žinau, jog "Paskutinių apeigų" taip lengvai nepamiršiu.

Knygą radau atsitiktinai ir pradėjau skaityti, o vėliau negalėjau paleisti. Tamsus romanas, tokio, kokio ieškojau: atšiauri Islandijos gamta, Sagos, krankliai, meilė ir mirtis.
„Tam, kurį mylėjau labiausiai, buvo...

Knygą radau atsitiktinai ir pradėjau skaityti, o vėliau negalėjau paleisti. Tamsus romanas, tokio, kokio ieškojau: atšiauri Islandijos gamta, Sagos, krankliai, meilė ir mirtis.
„Tam, kurį mylėjau labiausiai, buvo sunkiausia.“ Laksdailos saga
Šiek tiek apie leidinio dizainą: knygos viršeliui taikliai parinktas mėlynas atspalvis. Kietas viršelis, tačiau maloniai švelnus, labai malonus liesti. Vis dėlto stebina tai, kad leidykla pasirenka viršeliui nuotrauką iš stock‘o. Negi negalima sukurti originalaus viršelio?

Nežinau kodėl tiek ilgai delsiau skaityti šią knygą, gal bijojau, kad mano vertinimas skirsis nuo kitų, ją skaičiusių. O perskaičiusi galiu tik pritarti visiems, kurie ją įvertino kaip puikią knygą. Neabejotinai ji viena...

Nežinau kodėl tiek ilgai delsiau skaityti šią knygą, gal bijojau, kad mano vertinimas skirsis nuo kitų, ją skaičiusių. O perskaičiusi galiu tik pritarti visiems, kurie ją įvertino kaip puikią knygą. Neabejotinai ji viena geriausių 2016 metais išverstų knygų. Knygoje viskas įdomu: pati pasakojama istorija, Agnes ir jos globėjų šeima, aprašomos detalės iš paprasto kasdienio gyvenimo. Bet didžiausią įspūdį man paliko požiūris į moterį, kuri laikoma žudike, kaip tas požiūris keičiasi ir kaip pati Agne po truputį atsiskleidžia, kol pamatai ją tikrą ir nebekreipi dėmesio į kaltinimus. Ypatingai įtaigios jos pasiruošimo ar nepasiruošimo mirčiai akimirkos, net dabar norisi verkti tai prisiminus. Šiaip nesu didelė mirties bausmės priešininkė, dažnai pagalvoju, kad ji galėtų būti grąžinta... bet ši knyga tikrai verčia pergalvoti šią poziciją. Ir kai supranti, kad tai tikra istorija, nes ne tik Agnes, kuri reali istorinė asmenybė, tai patyrė ir išgyveno... kiek daug protingų žmonių kartais pakliūna į tokias aplinkybes iį kurių nėra išeities... Priverčianti mąstyti, pervertinti savo vertybes, iš naujo įvertinti gyvenimą knyga, puiki knyga.

Tik pradėjus skaityti, ši knyga nesukėlė didelio žavesio. Tačiau prisiverčiau perskaityti visą ir tikrai nenusivyliau. Knyga šiurpoka, labai realistiškai vaizduojamas skausmas, šaltis, liūdesys. Atrodo, lyg visą tai jauti...

Tik pradėjus skaityti, ši knyga nesukėlė didelio žavesio. Tačiau prisiverčiau perskaityti visą ir tikrai nenusivyliau. Knyga šiurpoka, labai realistiškai vaizduojamas skausmas, šaltis, liūdesys. Atrodo, lyg visą tai jauti šalia. Ir pabaigoje lieki sudaužyta širdimi.

Pirmieji keli puslapiai manęs nesudomino, todėl norėjau knygą padėti į šalį. Jei būčiau tai padariusi, tai būtų buvusi nedovanotina klaida, nes perskaičiusi visą knygą galiu tvirtai teigti – tai išskirtinis...

Pirmieji keli puslapiai manęs nesudomino, todėl norėjau knygą padėti į šalį. Jei būčiau tai padariusi, tai būtų buvusi nedovanotina klaida, nes perskaičiusi visą knygą galiu tvirtai teigti – tai išskirtinis literatūrinis šedevras. Hipnotizuojantis rašymo stilius, įtaigiai aprašyta atšiauri Islandijos gamta, išskirtinė (ir tikra!) istorija. Tai sunki, liūdna, gili knyga, kurią perskaičius nejučia akyse ima kauptis ašaros.

Knyga, nuo kurios kūnas eina pagaugais, o širdis trinksi krūtinėje vis stipriau, verčiant kiekvieną puslapį vis sudreba kaip neramus paukštis įstrigęs spąstuose.
Vos pradėjusi skaityti, nebegalėjau atsitraukti. Mintyse vis...

Knyga, nuo kurios kūnas eina pagaugais, o širdis trinksi krūtinėje vis stipriau, verčiant kiekvieną puslapį vis sudreba kaip neramus paukštis įstrigęs spąstuose.
Vos pradėjusi skaityti, nebegalėjau atsitraukti. Mintyse vis atklysdavo nepadarytų darbų atgarsiai, tačiau ši istorija buvo svarbesnė.
Tai tamsus, skaudus ir be galo jausmingas kūrinys. Rimta ir slogi atmosfera keliauja per visą istoriją ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Užvertus knygą pulsas šokinėjo kaip išgerus 10 puodelių kavos.
Reta tokių knygų, kurios paliktų tokius jausmus. Knygų, kurios priverstų pamiršti absoliučiai viską ir nusitemptų į tikrais įvykiais paremtą istorijos liūną.
Siaubingai gražus kūrinys. Net nekyla klausimas, ar galėčiau rekomenduoti kam nors ją skaityti. Neperskaityti - tai būtų nuodėmė.