„Paskutinis žaliuojantis slėnis“ atskleidžia mažai žinomus Antrojo pasaulinio karo aspektus, nagrinėja dramą vokiečių, nors ir nedalyvavusių kare, tačiau turėjusių pakelti svetimos kaltės naštą. Daugybe interviu ir kruopščiais tyrimais paremtas romanas veda skaitytoją keliu, kurį turėjo įveikti knygos herojai.

1944 m. kovo pabaigoje, Stalino pajėgoms veržiantis į Ukrainą, jaunai...

„Paskutinis žaliuojantis slėnis“ atskleidžia mažai žinomus Antrojo pasaulinio karo aspektus, nagrinėja dramą vokiečių, nors ir nedalyvavusių kare, tačiau turėjusių pakelti svetimos kaltės naštą. Daugybe interviu ir kruopščiais tyrimais paremtas romanas veda skaitytoją keliu, kurį turėjo įveikti knygos herojai.

1944 m. kovo pabaigoje, Stalino pajėgoms veržiantis į Ukrainą, jaunai sutuoktinių porai Emiliui ir Adelinai Martelams tenka apsispręsti: laukti grįžtančios sovietų „meškos“ ir rizikuoti būti išvežtiems į Sibirą ar keliauti į Vakarus su nekenčiamais nacių „vilkais“, įsipareigojusiais apsaugoti grynakraujus vokiečius.

Martelai – viena iš daugelio etninių vokiečių šeimų, kurių protėviai daugiau nei šimtmetį dirbo žemę Ukrainoje. Darbštūs ir sumanūs ūkininkai išaugindavo gausų derlių, buvo gerbiami ir vertinami. Tačiau įsigalėjus Stalino režimui vieni buvo ištremti į Sibirą, kiti neteko nuosavybės ir drauge su ukrainiečiais buvo pasmerkti holodomorui, per kurį iš bado mirė milijonai žmonių.

Emilis Martelas žino, kad vienintelis jo šeimai tinkamas kelias – į laisvę. Dėl laisvės jis pasiryžęs palikti namus, keliauti pro tankų pabūklus, kęsti nepriteklių ir pažeminimą. Persekiojami sovietų, niekinami vermachto niokotų šalių gyventojų, lyg kaliniai kontroliuojami nacių, Martelai atkakliai siekia tikslo. Kelyje į laisvę jie netenka artimųjų, patiria belaisvių stovyklos pragarą, išsiskiria ir vėl suranda vieni kitus, tačiau net baisiausiomis akimirkomis nepaliauja tikėję, jog kažkur toli Vakaruose jų laukia tikroji laisvė ir nuostabaus grožio slėnis, kada nors tapsiantis namais.