Įsitaisiusi mamos rūpestingai paklotame samanų ir švelniausių pūkų patale Eglantina mieguistu balsu suniurnėjo:
– Mama, netrukus mane pažadink, gerai? Jei laiku nesugrįšiu, susilauksiu nemalonumų. Gal tau visa tai tėra legenda, bet man – tikrovė.
– Žinoma, brangiausioji. Daugeliui toji tikrovė pernelyg jau tikra.
Vos tik Eglantina užsimerkė, drevės tamsą it išgaląsti ašmenys...

Įsitaisiusi mamos rūpestingai paklotame samanų ir švelniausių pūkų patale Eglantina mieguistu balsu suniurnėjo:
– Mama, netrukus mane pažadink, gerai? Jei laiku nesugrįšiu, susilauksiu nemalonumų. Gal tau visa tai tėra legenda, bet man – tikrovė.
– Žinoma, brangiausioji. Daugeliui toji tikrovė pernelyg jau tikra.
Vos tik Eglantina užsimerkė, drevės tamsą it išgaląsti ašmenys perskrodė šviesos tvyksnis. Ant šakos šalimais nutūpė didžiulė liepsnotoji pelėda, kurios veidą dengė mėnesienoje žybčiojanti metalinė kaukė...

Soreno sesuo Eglantina apimta paslaptingo sapno kerų. Ji vis daugiau laiko praleidžia su naujoke Rusve, pamiršusi geriausią savo draugę Raktažolę. Kai keistas pelėdžiukės elgesys Sorenui ima kelti įtarimų, ji dingsta, ir sapnai virsta siaubingu košmaru, kuris kelia visiems mirtiną pavojų. Sorenas vadovauja būriui, pakilusiam gelbėti Eglantinos. Taip atokioje ir paslaptingoje Snapijoje prasideda naujas mūšis su Grynakraujais. O įsismarkavęs miško gaisras virsta spąstais gelbėtojams ir... įžiebia viltį nugalėti.