Nebuvau emigravusi, net "juodų darbų" gyvenime nedirbau, todėl knygą skaičiau su smalsumu ir su nuostaba. Suprantu, kad skolos, badas ir noras gyventi be baimės daug ką lemia, ir vis tiek buvo sunku priimti faktą, kad dėl to...

Nebuvau emigravusi, net "juodų darbų" gyvenime nedirbau, todėl knygą skaičiau su smalsumu ir su nuostaba. Suprantu, kad skolos, badas ir noras gyventi be baimės daug ką lemia, ir vis tiek buvo sunku priimti faktą, kad dėl to žmogus gali ryžtis dirbti monotonišką darbą per visą dieną (daugiau nei 12 val.), be poilsio dienų, toli nuo namų ir nuo savų, ir taip metus, o gal ir dar daugiau. Ir viskas tik tam, kad kažkada galėtum oriai gyventi.



Knygos veikėja - drąsi moteris, ir ji bando oriai gyventi ne kažkada, o dabar, iš karto. Emigracijoje, dirbant pievagrybių fermoje tai sekasi sunkiai, nes čia reikia darbo jėgos, ne orumo, ir tai skaudina.



Nepaisant to, kad knyga parašyta tikrai ne apie pačią šviesiausią emigracijos pusę, skaityti ją gana lengva, nes autorė iš visko juokiasi - ir iš savęs, ir iš tautiečių, ir iš šeimininkų. Savigailos mažoka ir ją seka ryžtingi sprendimai keistis ir keisti. Dėl to knygą gali būti verta perskaityti galvojantiems, kad gyvenimas juos nepakankamai myli.