Trumpai apie knygos siužetą. Per penkiasdešimt metų turintis vyriškis paguldomas į psichiatrijos kliniką dėl polinkio į savižudybę. Neva tai jau ne pirmas jo bandymas. Pats ligonis, kuris prašosi vadinamas Piligrimu (jo...

Trumpai apie knygos siužetą. Per penkiasdešimt metų turintis vyriškis paguldomas į psichiatrijos kliniką dėl polinkio į savižudybę. Neva tai jau ne pirmas jo bandymas. Pats ligonis, kuris prašosi vadinamas Piligrimu (jo tikrasis vardas ir pavardė nežinomi), teigia, jog jis negali numirti, o yra pasmerktas gyventi amžinai. Bandęs ir skandintis, ir kartis, Piligrimas po kelių valandų atsigaudavo, nors iki tol jau neberodydavo jokių gyvybės ženklų. Taigi, kas yra Piligrimas - pamišėlis, tikintis, jog negali numirti, ar išties gyvenimo metų naštą jaučiantis ir paslaptį turintis žmogus? Viskas po truputį atsiskleidžia skaitant Piligrimo dienoraštį, kurio įrašai datuojami laikotarpiu, kuomet Piligrimas negalėjo gyventi...



Tačiau tai nėra knyga tik apie Piligrimą - pacientą ar Piligrimą - iki psichiatrinės ligoninės. Atsiskleidžia ir jį supančių asmenų gyvenimas, tikėjimas, vertybės. Pradėjus skaityti naują skyrių, ne visada aišku, kas čia pagrindinis ir svarbiausias veikėjas. Kartais autorius pirmiau supažindina su įvykiais ar išgyvenimais, ir tik skyriaus gale iš tam tikrų užuominų pasidaro aišku, kas tai per veikėjas, galbūt mes jį jau žinojome iš anksčiau. Taigi jokių išankstinių simpatijų ar antipatijų.



Net ir pabaigus skaityti knygą, lieka dar neatsakytų klausimų, o gal tiksliau būtų sakyti - lieka vietos apmąstymams. Timothy Findley "Piligrimas" - viena tų retų knygų, kurią perskaičius dar ilgai ją prisiminsi, nes autorius nevedė skaitytojo už rankos aiškindamas, kas gera ar bloga, o tiesiog paliko jį nuspręsti pačiam.

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio...

Visi mes šios žemės piligrimai. Vieniems ilga ši žemiška kelionė, kitiems visiškai trumputė. Dažniausiai žmonės trokšta ilgai gyventi, o ne vienas dar nuo senų senovės norėjo atrasti gyvybės vandens, kurio išgėrus, niekada nemirtum. Knygoje pateikiama istorija žmogaus, kuris įkūnija bendrąją žmonijos sąmonę. Pagrindinis veikėjas Piligrimas gyvena daugybę metų - keičiasi jo kūnas, lytis, bet visus savo prieš tai buvusius gyvenimus prisimena. Tai jam leidžia vientisai suvokti istoriją, argumentuotai vertinti žmonių poelgius. Bet ši patirtis slegia ir pagrindinis veikėjas tiesiog trokšta numirti ir užbaigti šią sunkiai suvokiamą patirtį.

Savaime suprantama, piligrimas pakliūva į psichiatrijos ligoninę, kurioje dirba ir žymus gydytojas K. G. Jungas. Knygoje kaip atskira siužetinė linija - šio psichiatrijai nusipelniusio žmogaus gyvenimo istorija. Istorija su visais jo pakilimais ir nuopuoliais. Bandydamas padėti piligrimui, jis sužino daug apie jo praeitį. Taip ir mes, skaitytojai, galime trumpai grįžti į Trojos karą, pakeliauti Renesanso epochos gatvėmis, pavaikštinėti su keistuoliu O. Vaildu, net prisiminti šventosios Teresės Akvilietės gyvenimo fragmentą. Piligrimas tiek savo kalba, tiek dienoraščiais (kuriuos skaito K.G Jungas ir jo žmona Ema) įtraukia į bendrą istorijos srautą ir vis norisi skaityti toliau.

Tačiau, žvelgiant į besikankinantį Piligrimą, tampa aišku, kad būti nemirtingos atminties ne tokia ir didelė laimė. Pagrindinis herojus dar kartą patvirtina, kad bet koks visatos dėsnių pažeidimas atneša skaudžių pasekmių. Ypač suvokiant, kad niekas nesikeičia, kad žmonija vis daro tas pačias klaidas: "Įrodymų per akis. Kiekvienu atveju, turėdami gerą progą, mes nepripažįstame kolektyvinės sąmonės ir einame atgal ant laužo, lyg ugnis būtų vienintelis mūsų išsigelbėjimas".

Tad tikrai verta šią knygą skaityti. Čia ne vienas, čia daug piligrimų, o perskaitę ją, mes tampame daugiau matančiais bendrosios piligrimystės dalyviais.