Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą...

Aš "užsiskaičiau" Rilkės poezijos...

Perskaitęs šią knygą, suvokiau, jog R.M.Rilkė yra poetas i pačios didžiausios raidės, puikus kūrėjas, genijus.

Labai sunku rašyti apie poeziją (bent man). Prieš skaitymą susipažinau su poeto asmenybe. Ir tik vėliau "ėmiausi" jo kūrybos.

Šioje rinktinėje yra visko. Pradžioje knygos -ankstyvojoje kūryboje juntamas šioks toks neoromantizmo dvelksmas.

Knyga išvien persunkta misticizmu. Mistika tarsi šešėlis seka paskui skaitovą. Poezijoje atsispindi Rilkės vienišumas. Juk autorius visą gyvenimą buvo atsiskyrėlis. Juntamas priešiškumas kitiems, aplinkai. Manau Rilkės poezija - vienišos sielos esmė. Įsiklausius, galima pastebėti prieštaravimais draskomos šios sielos garsus.

Knygoje jausmai, mirtis, meilė bet kokia kaina, Dievas.

Čia apstu ryškiais tonais pateiktų vaizdinių, jausmingų minčių. Visa tai stipriai supurto sielą, iškelia iš jos dugno praeities išgyvenimus ir taip trinkteli per galvą...

Skaitydamas šią poeziją, pajutau, kad neegzistuoja kasdienybė, darbas, namai, šeima, parduotuvės, gatvės ir visa kita. Egzistuoja kažkas daugiau, kažkas kitko. Pamiršau aplinkinį pasaulį ir atsidūriau visai kitur.

Ech, "užsiskaičiau" Rilkės poezijos ...