Šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tačiau vėl paėmus ją į rankas, tai buvo lyg nauja istorija. Ilgai ruošiausi aprašyti šį romaną, bet mintys nesidėliojo nors tu ką. Labai sudėtinga rasti tinkamus žodžius, kuriais...

Šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tačiau vėl paėmus ją į rankas, tai buvo lyg nauja istorija. Ilgai ruošiausi aprašyti šį romaną, bet mintys nesidėliojo nors tu ką. Labai sudėtinga rasti tinkamus žodžius, kuriais galėčiau pilnavertiškai išreikšti savo nuomonę.

Tai puikus grožinės literatūros kūrinys su psichologiniais elementais suaugusiems, gebantiems skaityti tarp eilučių. Tiems, kurie pamiršo kas yra gyvenimo džiaugsmas, yra nusivylę ir užsidarę savyje. Nežinau kiek kartų slapta braukiau ašarą skaitydama. Vaikai, ko gero per tyros širdies, kad gebėtų perprasti pagrindinę kūrinio mintį.

Poliana - vienuolikmetė mergaitė, kuriai netekus abiejų tėvų, tenka apsigyventi pas mamos seserį, tetą Polę. Teta Polė griežta, santūri moteris, kuri visur ir visada “jaučia pareigą”. Švelnumas ir atjauta, kažkur giliai bei saugiai užrakinti atokiausiame širdies kamputyje. Visgi, bėgant laikui, Poliana ištirpdo tetos Polės ledinę šalčio kaukę. Išmoko žaisti “džiaugsmo žaidimą” ne tik ją, bet ir visą kaimelį. Savo optimizmu, pozityvu ir vaikišku naivumu, pakeri žmones įkvėpdama jiems vilties.

Deja, net ir pozityvūs žmonės kartais palūžta. Polianą partrenkia automobilis. Diagnozė liūdinanti - vaikščioti ji nebegalės. Tačiau net ir sunkiausiomis akimirkomis galima pastebeti šviesos spindulėlį. Išdalintas gėris ir šiluma grįžta dvigubai.

Žinau, kad yra išleista ir antroji šio romano dalis “Poliana užauga”, tačiau ko gero į Lietuvių kalbą nėra išversta.

Knyga puiki. Rekomenduoju!