Pasakojimas apie moterį ieškojusios meilės. Pradžioje šiek tiek gailėjausi Emos (Šarlio žmonos), tačiau paskui tiesiog pykau ant jos dėl kvailumo ir egoistiškumo. Taip pat ir vyrui vis norėjosi sakyti - na kaip gi gali...

Pasakojimas apie moterį ieškojusios meilės. Pradžioje šiek tiek gailėjausi Emos (Šarlio žmonos), tačiau paskui tiesiog pykau ant jos dėl kvailumo ir egoistiškumo. Taip pat ir vyrui vis norėjosi sakyti - na kaip gi gali nepastebėti, kas vyksta aplinkui? Visgi knygą manau verta paskaityti ir suprasti, kad ne turtai ir idealo vaikymąsis daro gyvenimą tobulu.

Mano galva, tai yra knyga, puikiai iliustruojanti, kas liktų iš L. Tolstojaus "Anos Kareninos" išėmus Kiti ir Levino istoriją - nelabai įdomus ištekėjusios moters draskymasis. Ir kiek skaitydama bekartojau sau, kad kalbama apie...

Mano galva, tai yra knyga, puikiai iliustruojanti, kas liktų iš L. Tolstojaus "Anos Kareninos" išėmus Kiti ir Levino istoriją - nelabai įdomus ištekėjusios moters draskymasis. Ir kiek skaitydama bekartojau sau, kad kalbama apie kitą laikmetį, kai ir tuokdavosi kitaip, ir skyrybos buvo netoleruotinos, ir moterys nebuvo tokios savarankiškos, man nepavyko susikelti užuojautos. Lengviau atrodo ją pasmerkti - o ko tekėjo, o ko nesikalbėjo, o ko leidosi vedžiojama už nosies, o ko taškė pinigus į kairę ir į dešinę? Ir apskritai, kaip galima taip nesuvokti, ką darai su savo gyvenimu?



Supykau ant veikėjos, niekaip negaliu ir nenoriu jos matyti kaip vargšės, nes atrodo, kad turėdama bent truputį nuovokos ar jautrumo ji būtų galėjusi išvengti savo nelaimių. Kaip besispjaudyčiau, pripažįstu, kad pati istorija tikrai parodo, kaip svarbu mokėti laiku sustoti ir pergalvoti savo patirtį.

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi...

Floberas pasakoja neištikimybės istoriją ir pateikia ją kaip banalų bei primityvų pasakojimą primityvaus provincijos smulkiųjų buržua pasaulio, kuriame jis pats gyvena. Ema Bovari, pasmerkta nuobodžių vedybų, ilgisi stiprių ir spalvinų emocijų, randamų vienas po kito ryjamuose meilės romanuose. Romanai paskatina ją vaikytis tuščių meilės iliuzijų, kas veda prie neištikimybės. Ema vaikšto apsipirkti ir įvairiausius daiktus bando priversti patenkinti jos poreikius, tačiau viskuo nusivylusi, paskendusi skolose ir neviltyje ji galiausiai nusižudo.

Pagrindinė knygos herojės elegsys man sukėlė gailestį. Jos elegsio nepateisnu ir nejaučiu jokio gailesčio. Labiausiai pagailo jos vyro ir dukrelės. Ypatinga jos. Nors knygoje labai mažai skirta jai dėmesio. Per mažai atskleistas motinos ir dukros ryšys. Mano nuomone, Ema ne tik savanaudė, bet ir dvasiškai silpna asmenybė.

" - O betgi visų liūdniausia - tai vilktis per gyvenimą beprasmiškai, kaip aš velkuosi, ar ne tiesa? Jei dar mūsų kančios neštų kam nors naudą, galėtume bent ramintis, sakydami, jog aukojamės!"

Ponia Bovari nepasiaukojo, jos kančios niekam nieko gero neatnešė. Jos mirtis ne auka, o silpnybės požymis. Ji pasirinko lengviasią kelią iš visų - savižudybę. Ji nekovojo dėl savęs, dėl dukters, dėl vyro. Ji savyje palaidojo moterišką kovingumą, palaidojo savo vidinę laukinę moterį. Ji leidosi, kad gyvenimas ją parklupdytų, ir ji nesugebėjo rasti atspirties taško įveikti savo finansiniams sunkumams.

Oficiali dalis: Pirmasis Gustave`o Flauberto romanas laikomas literatūros šedevru. Tai gydytojo žmonos Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo...

Oficiali dalis: Pirmasis Gustave`o Flauberto romanas laikomas literatūros šedevru. Tai gydytojo žmonos Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija.
Siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji romano vertė - įžvalgios, taiklios detalės ir amžina aklos meilės tema. Prancūzų rašytojas G. Flaubertas garsėjo kaip perfekcionistas, amžinai ieškojęs tinkamiausio žodžio, kelis mėnesius galėjęs tobulinti vieną puslapį. Jo romanas tapo bestseleriu tada, kai atsidūrė teisme kaip "įžeidžiantis dorą ir tikėjimą". Autorius sugebėjo jį apginti. "Ponia Bovari - tai aš", - yra pasakęs rašytojas, pats paliktas, išduotas, išeikvojęs jėgas meilės paieškoms.

Mano jausmai:.

Labai daug minčių sukėlė šita knyga. Vadinasi, knyga gera. Tik jausmas kažkoks apėmė, kad pagrindinės herojės vidinio pasaulio aš nesupratau iki galo.

Kartais pykau ant ponios Bovari už jos paikumą. Ji nenorėjo savo įprasto gyvenimo, nors negali sakyti, kad gyvenimas jos buvo skurdus. Vyras gal buvo nuoboda, bet gerbiamas miestelio daktaras. Taip, gyvenimas tekėjo ramia vaga. O ponios Bovari širdis šokinėjo krūtinėje pagal kadrilio ritmą. Ji norėjo aistringos meilės, kovos dėl tos meilės, nuotykių, dramos ir laimingos pabaigos. Kaip nuotykiniuose romanuose. Taip... kartais mes tikrai norėtume būti kitokie, gyventi kitur ir turėti kitokias galimybes...

Keista, bet pagrindinės herojės personažas man buvo nepatrauklus. Tiksliai, galėtų apie tai papasakoti tik šio kūrinio autorius, o mums lieka tik fantazija. Tad sunku pasakyti ar rašytojas norėjo užjausti tą vargšę, savo aistroje pasiklydusią, moterį, ar tiesiog parodyti, kad gyvenimo kelią mes renkamės patys ir kad neatsakingas, neracionalus kelio pasirinkimas niekur nenuveda... Va, kur klausimas.

Kažkur skaičiau, kad ponia Bovari lyg lyginama su L. Tolstojaus Ana Karenina... Na, tikrai nežinau kuom jas lyginti... nebent, kad jos gyveno tame pačiame amžiuje, bet ir šalys, ir galvosena, ir pasaulėžiūra, ir visa situacija visai kitokios... ir šiaip, jei jau klaustumėte apie moters vidinį pasaulį, tai nedvejodama atsakyčiau, kad Tolstojaus atvaizduota kur kas geriau... Ponia Bovari man priminė karaliaus favoritę - norinti prabangos, norinti aistros, norinti kovos, norinti kažko tokio, ko ji pati negali įvardinti... ir ji toks žmogus, kad bet kokiomis sąlygomis nori gauti meilės ir dėmesio... nori būti dievinama iki absurdiškumo... pagal tokią moterį, ją galėtų padaryti laimingą tik koks nerealus dievaitis... žmogui toli gražu įvykdyti jos norus... taip pat visiškas atsidavimas ir reikalavimas to paties... Ji norėjo, kad jos meilužiai būtų ją apsėsti... bet toks buvo jos vyras... ir tas jai netiko... nuoboda mat...

Tai va, toks įdomesnis klasikinis kūrinys.

Ponia ema bovari - tuščiagarbė, kvaila, egoistiška. Ištekėjusi už vyro, sukūrusi šeimą, ji ir toliau laukia ir ieško tos skaitytų meilės romanų meilės savo gyvenime. Jos vyras jos netenkina - juos nuomone jis...

Ponia ema bovari - tuščiagarbė, kvaila, egoistiška. Ištekėjusi už vyro, sukūrusi šeimą, ji ir toliau laukia ir ieško tos skaitytų meilės romanų meilės savo gyvenime. Jos vyras jos netenkina - juos nuomone jis neišsilavinęs, kvailas, neryžtingas, jai per prastas. Jo nuoširdi ir akla meilė poniai bovari, suteikia jai galimybę žaisti bei manipuliuoti juo, turėti ne vieną meilužį, kurie savo ruožtu, ponią bovari mato taip pat kaip ir ji savo vyrą. Jie ja žaidžia, manipuliuoja, išnaudoja, žada jai gyvenimą būtent tokį, kokį ji skaitė tuose meilės romanuose, su nuolatiniais meilės ir drugeliais, o atėjus akimirkai, sprunka. Akivaizdu, kaip turi baigtis ši istorija.

Ponas bovari, žinoma, nėra tobuliausias vyras. Kaip gydytojas jis neryžtingas, gavęs išsilavinimą per savo aklą kalimą, bijantis aprėpti šiek tiek daugiau, nei rašė vadovėlis. kita vertus, jo gyvenimo aplinkybės nelabai kelia jam didelių profesinių iššūkių. Neverčia jo tobulėti kaip gydytojui ir kaip vyrui. Būdamas mylinčiu vyru jis atleidžia žmonai visas jos paikystes, tenkina įnorius.

Dažnai ponia bovari lyginama su Tolstojaus ana karenina. Panaši istorija, panaši ir pabaiga. Kita vertus, skaitydama kareniną jaučiau savotišką ir gerąjį gailestį jai. Ji nuoširdžiai mylėjo, kentėjo, norėjo, ėjo iš proto, dėl viso šito, ryžosi palikti vyrą. Galiausiai jos meilė ją ir pražudė. O Bovari - ji nesukėlė tiek užjautimo ir noro ją paguosti, kaip ana. Ji paika, kvaila, egoistiška, manipuliuojanti, ir kas blogiausia, leidžianti manipuliuoti savimi. Romano pabaigoje jos priimtas sprendimas nėra toks garbingas, kaip galėtų pasirodyti. Tai bailio pasirinkimas, nesuteikiantis jokios garbės ar užjautimo jai.

g. flaubert`as puikiai aprašė vidinį moters pasaulį. Jos išgyvenimus, norus, nuklydimus, planus. Už šį romaną autorius pateko į teismą, nes "įžeidė dorą ir tikybą". Juk meilė visais laikas, gal tik mūsų dienomis šiek tiek keičiasi suvokimas, buvo didžiausia nuodėmė ir nusikaltimas. Visgi g.flaubert`ui pavyko įrodyti, kad jo kūrinys nėra nepadorus. Pats autorius yra pasakęs "ponia bovari - tai aš".