Knyga, verta dar vieno - gal ir n-tojo - perskaitymo, arba bent jau nuėjimo į teatrą. Nors verčiant vis kitą knygos puslapį taip ir įsivaizdavau, kaip tuos puslapius galėtų versti režisūrą studijuojantis studentas, tačiau...

Knyga, verta dar vieno - gal ir n-tojo - perskaitymo, arba bent jau nuėjimo į teatrą. Nors verčiant vis kitą knygos puslapį taip ir įsivaizdavau, kaip tuos puslapius galėtų versti režisūrą studijuojantis studentas, tačiau su jos turiniu galėtų susipažinti ir kiekvienas, kuriam yra įdomus teatras ir su jo scena šiandien vykstantys dalykai. Knyga rašyta vokiečio ir prieš gerą dešimtį metų, tačiau jau paminėtas E. Nekrošiaus Hamletas (galbūt dabar rašydamas Lehmann'as įtrauktų ir kitus Lietuvos režisierius). Lietuvos teatras neatsilieka nuo Vakarų Europos - ar net visos kultūros - teatro. Veikiau atsilieka žiūrovas. Jis neįvertina, nes nesupranta, o nesupranta, nes menkai domisi tuo, kas vyksta ne Lietuvoj. Jei muzikos, literatūros atveju Lietuvos žmonės dar susipažįsta (iš daromų įrašų, vertimų) su viso likusio pasaulio tendencijomis, tai teatro atžvilgiu šis susipažinimas yra skurdus. Užsienio teatras retai atvažiuoja į Lietuvą, o lietuviai dar nelinkę dėl teatro važiuoti į užsienį. Taigi gal kiek ir griežtoka sakyti, tačiau Lietuvos žiūrovo žvilgsnis išlieka nekintantis jau gal daugiau nei Lietuvai metų po paskutinio karto atkuriant Nepriklausomybę. O jei pamato kokį nors užsienio režisieriaus darbą, tai ima šaukti, kad tai nesuprantama, o jei mano, kad suprato, tai nebent iš pasenusios interpretacijos, tai ir klaidingai, ir iš ignorancijos puola. Todėl manau, kad ši knyga galėtų padėt bent nors jau jaunesniam teatro žiūrovui pakeisti savo požiūrį į šiandieninį postdraminį teatrą ar suprasti, kodėl režisierius pasirinko būtent tokiu būdu pastatyti spektaklį.

Iš kitos pusės šioje knygoje yra išdėstyta, kaip keičiasi požiūris į veikalą, tekstą, erdvę, laiką, medijas ne tik teatro mene, bet ir kitose meno rūšyse. Tai sudėtingas veikalas, kuris reikalauja ir daugiau mažiau išsilavinusio skaitytojo, kuris būtų susipažinęs ne tik su šiandieniniu teatru, bet ir su literatūros, kultūros teorijomis. Todėl nereikėtų iš anksto numesti knygos dėl jos sudėtingo perskaitymo, o verčiau pačiam skaitytojui pasidomėti "sudėtingais" žodžiais.