Man patiko, kad yra vertėjo komentaras apie šį kūrinį, nes kitaip būčiau nusistebėjusi iš kur tie "moloko", "pit", "čelovek" ir t.t. Taip, pasakoja paauglys Aleksas ir naudoja rašytojo sugalvotą žargoną, bet kūrinyje...

Man patiko, kad yra vertėjo komentaras apie šį kūrinį, nes kitaip būčiau nusistebėjusi iš kur tie "moloko", "pit", "čelovek" ir t.t. Taip, pasakoja paauglys Aleksas ir naudoja rašytojo sugalvotą žargoną, bet kūrinyje naudojami rusiški žodžiai labai išsiskiria... Įdomu, kaip visa tai parašyta originalo kalba.
Knygos nugarėlėje rašoma, kad "brutalios romano scenos pribloškia žiaurumu"... tai kaip ir neramu buvo... Bet nebuvo taip kaip rašoma. Knygos nuotaika panašiai kaip Balio Sruogos "Dievų miškas". Tu supranti scenos žiaurumą, bet tikrai nėra taip, kad ji smulkiai aprašinėjama ir siekiama sukelti baisumą, šlykštumą... ir šiaip, pirma naktis yra smurto naktis, o pasakojimo metraštininkas yra smurto organizatorius Aleksas, tad, įsivaizduokit, kad viską jis pasakoja kaip "fainą" nuotykį...

"Motušė Slauz - šeimininko žmona - tiesiog suakmenėja anapus prekystalio. Ji tikrai ims KRIČAT it skerdžiama, jei paliksim progą... aš SKORY liuokt per prekystalį , stveriu ją, o ji tokia didžiulė... Užgniaužiu jai ROT kad nepaskelbtų apokalipsės visoms keturios pasaulio šalims, bet čia toji kalė iš visų jėgų suleidžia man į RUKA prakeiktus dantis - ateina mano eilė KRIČAT..."

Patiko labai. Buvo ne tokia emociškai sunki kaip pvz Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas"... bent jau mano tokia nuomonė.

Buvau mačiusi filmą, o knygos vis neprisiruošdavau perskaityti. Bet ir jai atėjo laikas, perskaičiau ir neturiu ką pridurti. Kalba labai savita, gal būtų buvę įdomiau skaityti originalą, bet vertimas irgi ne prastas....

Buvau mačiusi filmą, o knygos vis neprisiruošdavau perskaityti. Bet ir jai atėjo laikas, perskaičiau ir neturiu ką pridurti. Kalba labai savita, gal būtų buvę įdomiau skaityti originalą, bet vertimas irgi ne prastas. Labiausiai sudomino tas paskutinis skyrius, kurio nebuvo filme. Skubėjau skaityti, kad greičiau iki jo prisikasčiau (juk siužetą ir taip žinojau), ir buvo verta. Visgi gėris dar nemirė, o tai teikia vilties.

"Prisukamas apelsinas" - tai knyga apie paauglį, nesiskaitantį su aplinkiniais, smurtaujantį, vaidinantį "vierchą". Autoriaus kalba labai savita, perskaičiau visą knygą, tačiau prie rusiškų intarpų taip ir neįpratau (ačiū...

"Prisukamas apelsinas" - tai knyga apie paauglį, nesiskaitantį su aplinkiniais, smurtaujantį, vaidinantį "vierchą". Autoriaus kalba labai savita, perskaičiau visą knygą, tačiau prie rusiškų intarpų taip ir neįpratau (ačiū vertėjui, kuris knygos pradžioje parašė įžangą ir tiems rusiškiems žodžiams, kurių specialiai nevertė, nuteikė). Knygos pagrindinė mintis labai aiški: žmogus gali pasikeisti tik tada, kai jis pats to nori, aplinkiniai to nepadarys. Beskaitydama knygą galvojau, kodėl Anthony Burgess'o aprašomas būdas, kaip kovoti su smurtu, nėra taikomas realybėje (net ir šiais laikais). Knygai einant į pabaigą, pati sau atsakiau į tą klausimą. Nors negali žinoti, galbūt ateities medicinoje toks būdas bus išvystytas.Kūrinys labai patiko, jame pavaizduota tiek anų laikų (knyga parašyta 1962 m.), tiek šių dienų žiauri realybė. Ši knyga - puikus įrodymas, kad kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis.

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose...

Knygą perskaičiau vasarą, ieškodama, ką čia plonesnio nusivežus prie ežero. Sukrimtau per dieną, bet atsiliepimo prisėdau rašyti tik dabar. Taigi apžvalga susigulėjusi ir... šiek tiek išdūlėjsi...

Knygos recenzijose daug kur pabrėžiama, kad tų laikų visuomenėje ji sukėlė pasipiktinimą. Bandau įsivaizduoti: jauni mano seneliai, gimdantys pirmąjį vaiką - mano tėvą. Gal ir taip, gal ir šokiruoja tas nežabotas noras nusikalsti. Bet juk ir senelis mano ne iš kelmo spirtas - ne šventasis... Nemanau, kad žmonėms (ne valdžiai) knyga galėjo kelti didžiulę nuostabą. Gal tik stebino, kad apie tai rašoma.

Asmeniškai man buvo gana sunku skaityti knygą dėl tų rusiškų žodžių. Kai kas buvo pernelyg iš fantastikos srities, kai kur per daug sutapimų..

Einu pasiklausyti Bethoveno devintosios simfonijos ir pasižiūrėti filmo... ;)

SMEGENŲ CELIULITAS



"Pasaulio literatūros legenda lietuviškai!

Jūs negirdėjote nadsaty? Tai slušy, o broliai, šio nuostabaus, ironiško ir strašny pasakojimo apie mielajį Aleksiuką, jo drug Liudviką van, gėrio ir blogio...

SMEGENŲ CELIULITAS



"Pasaulio literatūros legenda lietuviškai!

Jūs negirdėjote nadsaty? Tai slušy, o broliai, šio nuostabaus, ironiško ir strašny pasakojimo apie mielajį Aleksiuką, jo drug Liudviką van, gėrio ir blogio dvikovą ir viešpatį Bog, ateisiantį jūsų teisti, jei prieš tai jums smegenų neišoperuos mielaširdingoji visuomenės gerovę palaikanti sistema." - turbūt geriausia (nepatingėjus atsiversti knygos galo) mano kada nors pastebėta anotacija. Na, išskyrus pirmąją eilutę, kurios paskutinis žodis veikiausiai pakeičiamas atitinkamai pagal vertimo kalbą, nebent anotaciją parašė puikią pratarmę patalpinę du Sauliai - Dagys ir Repečka.



Kalbant apie komandą, dirbusią su knyga, stebina pati leidykla - Rašytojų sąjungos. Ir dar gūdžiais 1999-aisiais! Nesinori stereotipizuoti, bet tokie veiksmingi veikalai asocijuojasi su kokia nors "Kitos knygos" linija, o ne leidykla, per spaustuvės gimdos kaklelį išmetančia, pavyzdžiui, Igną Šeinių. Šiaip ar taip, maniškis leidinys iš bibliotekos buvo purvinokas ne tik turiniu (vagystės, muštynės dėl pramogos, prievartavimai, pedofilija), bet ir savo išvaizda: puslapių kampuose ne riebaluotų pirštų, bet nenoriu žinoti ko dėmės, o viršelio nugarėlė lyg tolčiok pagalba nuplėšta. "Nespręsk apie knygą iš viršelio" šįkart netinka - natūralumas, dirbtino sterilumo, nuosaikumo stoka - kaip ir pasakojime propaguojami Alekso santykiai. Visgi neišvengta ir malonumų:



1. Vietoj skirtuko aptiktas bene metų senumo bilietas į Šv. Jono Katedros muziejų Valetoje - palikau ten, kur radau (Radastų g. 2, Kaunas), tik kitame puslapyje. Ant bilieto išspausdintas italų dailininko Caravaggio paveikslas "Šv. Jono Baptisto galvos nukirsdinimas" taip pat mielai papildo tekstą.



2. Kažkieno ranka aštriu, kampuotu, SS ar sunkiojo roko grupių pavadinimų šriftu juodai užrašytas, tarsi užmirštas išspausdinti epigrafas: Valstybė, visuomenė visada buvo ir bus didžiausias smurto ir prievartos mechanizmas. Todėl ir kova už laisvę, už save kaip individualybę - reikalauja radikalumo.



Paminėjus mechanizmą, derėtų pereiti prie pačios "prisukamo apelsino" frazės, ypač jeigu neturite chorošy pratarmės savo knygos variante. Dagys su Repečka pateikia įdomių faktų apie rytų londoniečių posakį, netgi prisikasa iki malaizijiečių kalbos, tačiau, trumpai tariant, ir dar žiūrint iš anarchistų pozicijų, p. apelsinas - tai pagrindinis veikėjas Aleksas ar kitas pilietis, kurio apelsininės savybės: ryškumas, rūgštumas, nokimas - prisukamos: slopinamos, standartizuojamos visuomenę kontroliuojančiųjų.



Na, ir kas toliau, a? Kalba, brolyčiai. Išgirtojo nadsaty dialekto slengas ir ritmas - ryškesni anglų kalboj, o vis įterpiami rusiški žodžiai lietuviams skaitymo neapsunkina ir ausies taip nerėžia kaip britams ar kitiems, nepatyrusiems rusų kalbos invazijos. Keista, tačiau mielųjų rusiškų keiksmažodžių - nė kvapo. Kita vertus, puiki proga pasisemti ne slaviškų, tačiau vis tiek genialių idėjų savo liežuvio arsenalui. Štai: Kaip laikaisi, o pigaus sudvisusio kepimo aliejaus pūsle? arba kastruota medūza.



Galų gale - (auto)ironija. Pasakotojas nesustodamas flirtuoja su skaitytoju: Jūsų kuklusis metraštininkas tą, J.K.M. aną, patrauklus jaunutis malčik šitą. O čia - išvis viršūnė (kalbant su labai labai aukšto rango pareigūnu, à la vidurių ministru): Su visa derama pagarba, pone, - narsiai tariu, - aš kategoriškai prieštarauju. Aš nesu paprastas nusikaltėlis ir nesu nesimpatiškas. Kiti gal nesimpatiški, bet tik jau ne aš.



Galų gale juk ne tam patekom į šią žemę, kad leistumės bendraut su Dievu.



Su baime einu žiūrėt Stanley Kubricko 71-ųjų ekranizacijos, o Jus telaimina Didysis Viešpats Bog ir, paragavus šio skaitalo, Jūsų smegenų žievė tenevirsta celiulitine apelsino žievele. Prisukite sąžinės balsą savo makaulėse.



P.S. Agresyviojo Aleksiuko aistra klasikinei muzikai man kažkodėl primena ne kartą kituose kūriniuose ar dokumentikoje afišuotą kokio nacio sadisto pomėgį menui, o ir pačioje knygoje Holokausto žiaurumų video medžiagai akomponuoja Liudvikas van ar Mocartas.

Dabar tik pastebėjau, kad dauguma iššūkio knygų yra susijusios su jų ekranizacijom. Pamačiau, kad bus filmas ir nutariau perskaityt. Ir dauguma tos knygos tokios atsitiktinės. Kitais metais pasimokysiu ir į sąrašą įtrauksiu...

Dabar tik pastebėjau, kad dauguma iššūkio knygų yra susijusios su jų ekranizacijom. Pamačiau, kad bus filmas ir nutariau perskaityt. Ir dauguma tos knygos tokios atsitiktinės. Kitais metais pasimokysiu ir į sąrašą įtrauksiu tas knygas, kurios savo eilės laukia daugiau nei du metus mano lentynoje.

Apie pačią knygą.. Pakankamai neįprastas rašymo stilius. Daug rusiškų ir angliškų žodžių. Vietomis nesuprasdavau, todėl erzindavo.. Aišku, tokie intarpai puikiai atskleidžia veikėjo charakterį, bet kaip ir minėjau.. Erzina.

Knyga kažkiek priminė kitą knygą - "Blogis" galbūt, kad aprašomi paaugliai ir pakankamai nešvarūs jų darbeliai. Tiesa tai irgi erzino, bet po to įpratau prie tokio pateikimo. Greičiausiai knygą išgelbėjo maždaug per vidurį knygos pakeista aplinka.

Pabaiga kiek banali šio siužeto knygai.. Pirmi puslapiai nesužavėjo, vidurys - patraukė, pabaiga - nuvylė.

Tikėjaus žymiai stipresnės knygos, juk ji puikuojasi geriausių knygų sąrašuose.. Ne visos knygos gali būti vertos 10 balų.

Vertinu 7/10

Taip taip, garsi knyga, ekranizuota dar garsesniame to paties pavadinimo s.kubrick`o filme - "prisukamas apelsinas". Kad ir koks kubrick`as būtų genijus, nusprendžiau pirmiau perskaityti knygą ir tik tada imtis filmo, jie knyga...

Taip taip, garsi knyga, ekranizuota dar garsesniame to paties pavadinimo s.kubrick`o filme - "prisukamas apelsinas". Kad ir koks kubrick`as būtų genijus, nusprendžiau pirmiau perskaityti knygą ir tik tada imtis filmo, jie knyga leis man tai padaryti.

Ruošiaus ją perskaityti kraupiai ilgai, bet vis nerasdavau jos bibliotekos lentynoje, o pirkti knygą, kuria nesu užtikrinta, niekada nebuvau linkusi. Tas nuolatinis jos deficitas bibliotekoje sudarė įspūdį, kad knyga fantastiška. Kai pagaliau radau ją, ji buvo tikrai labai pavargusi. Visa nuskaityta, lapai išbyrėję bet sugaudyti po vieną ir suklijuoti (po to susimąsčiau, kad čia visgi gali būti kaltas nekokybiškas leidimas).

Labai padėjo vertėjo žodis. Leido suprasti žargono prasmę ir esmę, greičiau pagauti knygos temą. Visgi nuo pirmųjų puslapių nepasakyčiau, kad knyga įtraukė. Taip, temos aktualios - išprotėję ir neprižiūrimi paaugliai, darantys ką nori, įsivaizduojantys esantys geresni nei kiti, ir turintis teisę tuo naudodamiesi kenkti kitiems, keisti juos - jaunimo nusikalstamumas ir smurtas. Tačiau būtent to smurto paveikslai mane ir bandė atgrasyti nuo skaitymo.

Ir štai vienas iš tokių jaunuolių - aleksas - manantis, kad taip siautėti yra smagu, porą kartų apsilankęs pataisos kolonijose, iš jų išėjęs toliau tęsia savo veiklą, tik jau šiek tiek protingiau, atsargiau. Su savo 3 draugeliais, nusprendę, kad šią dieną reiktų apvogti vienišą moterį, tikrai turinčią vertingo turto namuose, ne tik pinigų kaip įprasta, aleksas persistengia. Moteris miršta, o jis įklimpsta į rimtą bėdą. Draugai jį palieka ir jis vienas išsiunčiamas į kalėjimą atsiimt už įvykdytą nusikaltimą, kur savo noro ir dėkingų aplinkybių dėka tampa eksperimentinio gydymo-pataisos metodo objektu.

turbūt nėra bjauresnio dalyko nei būti perauklėtam savo paties metodais/būdais. Per dvi savaites Aleksiui rodomi filmukai, kuriuose jis mato tai, ką pats darydavo, tik viskas šį kartą iš šalies. Jis priverčiamas persiauklėti. "tave pavertė nežinia kuo, bet nebe žmogumi. Iš tavęs atėmė galią rinktis. Esi pasmerktas socialiai priimtiniems veiksmams - tarsi mechanizmas, sugebantis daryti tik gerus darbus. Ir dar tas šalutinis poveikis, aiškiai matyt, kaip jis tave varžo. Juk dabar ar muzika, ar lytinis aktas, literatūra ar menas - viskas teikia nebe pasitenkinimą, o skausmą. " Jis negali pakęsti smurto, jį ima pykinti nuo to. O kas dar kraupiau, tokius pat jausmus jam sukelia ir taip jo mėgstama klasikinė muzika. Koks čia gali būti gerumas, kai jis nėra savanoriškas, o priverstinis. Turbūt negalime kalbėti apie tikrą persiauklėjimą.

Visgi perauklėtas aleksas ligotoje visuomenėje ilgai neišbūna. Neįvardintame mieste, neįvardinta nusikalstama vyriausybė uždaro aleksu norėjusį pasinaudot (ir jo prieš kelerius metus sužalotą rašytoją, kurio žmona mirė dėl tų pačių vaikėzų kaltės) rašytoją į beprotnamį, aleksas atgauna valią daryti savo paties pasirinkimus, o ne tuos, kuriuos jis buvo priverstas daryti po medicininio gydymo, bei klausytis didingojo mocarto. Pasaulis vėl grįžta į vėžes. Smurtas karaliauja toliau. Visgi paskutiniuose puslapiuose aleksui kyla lengvas šleikštulys dėl to, ką jis daro. Sutikęs buvusį bendrą, dabar jau naują suaugusį bei vedusį vyrą, akimirkai užsimerkęs jis mato save jo vietoje - su žmona, sūnumi. Ir baisisi tuo, kad jo sūnus bus toks pats, nes pasaulis ir žmonės bus tokie patys, ir jis bus toks pats bejėgis prieš jį ir savo sūnų, kaip ir jo tėvai buvo prieš jį.

Knyga buvo pradėta rašyti, kai gydytojai pasakė a.burgess`ui, kad liga progresuoja ir jam liko metai gyvenimo. Autorius viename interviu minėjo, kad "ši nelemta knyga - tai darbas, persmelktas skausmo". Pasak jo, tai buvo bandymas išsivaduoti nuo atsiminimų apie savo pirmąją žmoną, kuri II PK metu buvo žiauriai sumušta 4 dezertyravusių amerikiečių karininkų. Tuo metu ji buvo nėščia, žinoma, kūdikį prarado. Puolė į gilią depresiją, bandė nusižudyt. Galiausiai, ji tiesiog išgėrė savo gyvenimą. Nuskandino jį alkoholio liūne. Labai jau panaši lemtis ištiko ir rašytojo žmoną romane.

Na o pats knygos pavadinimas kilo iš vienos kažkada Londono prastuomenės/darbininkijos plačiai vartotos sąvokos. Vyresni šio soc. sluoksnio atstovai keistus ar neįprastus dalykus vadindavo "kreivas, kaip prisukamas apelsinas".

Antony Burgess "Prisukamas apelsinas" mano rankose atsiduria jau nebe pirmą kartą. Kažkada seniai, dar mokyklos laikais atsiverčiau pirmą puslapį ir pamačiusi rusiškus žodžius, kurie nebuvo pažymėti žvaigždutėmis ir...

Antony Burgess "Prisukamas apelsinas" mano rankose atsiduria jau nebe pirmą kartą. Kažkada seniai, dar mokyklos laikais atsiverčiau pirmą puslapį ir pamačiusi rusiškus žodžius, kurie nebuvo pažymėti žvaigždutėmis ir išversti išnašose, supratau, kad nieko nebus ir grąžinau knygą į bibliotekos lentyną. Dabar, po daugiau nei penkių metų aplinkoje, kurioje gatvėje mane dažniau užkalbina rusiškai nei lietuviškai, pamėginau įveikti šį iššūkį. Ir ne kursyvu išskirti žodžiai man sukėlė didžiausią įspūdį.

Aleksas - jaunuolis, kiekvieną vakarą leidžiantis su draugeliais industrinio miesto pieno bare. Deja, pienas su pliusu ne saldžiau miegoti padeda, bet kviečia vaikinus į gatves. Ką jie ten veikia? Mušasi, prievartauja, vagia, tyčiojasi, užpuolinėja ir t.t. Būtent žiaurios scenos privertė mane išsižioti. O vaikinams smurtas yra visiškai įprastas, vietomis netgi nuobodus, bet juk vis tiek daugiau nėra ką veikti...

Skaitydama giliai širdyje aš supratau, kad žiaurus Alekso elgesys - tai maištas prieš prisitaikėlišką visuomenę, plaukimas prieš srovę, bet niekaip neįstengiau jo pateisinti. Ypač kai po naktinių žygių jis grįždavo namo ir klausydavosi Bethoveno, kurio muzikoje jis rasdavo visišką euforiją. Atrodo, koks nusikaltėlis galėtų klausytis simfonijų? Ir jam tik penkiolika!

Nesinori atpasakoti knygos siužeto, bet buvo vietų, kuriose aš tikrai nuoširdžiai gailėjausi Alekso, kai kur norėjau gerai jį papurtyti, kai kada šypsojausi dėl teisingos ironijos ir prisiminiau seną gerą anglišką posakį apie karmą. Žodžiu, smarkiai įsitraukiau į knygą ir pabaigusi ją kurį laiką negalėjau atsikvošėti.

"Prisukamas apelsinas" tikrai iškels klausimų apie pasirinkimą, apie moralę, apie vertybes, apie visuomenę. Knyga paliks visus atsakymus surasti patiems.

Kita stotelė - Stanley Kubrick sukurta ekranizacija. Nors, žmonės kalba, ji nutolsta nuo knygos. Pažiūrėsim - pamatysim.

Moderniame mene, kaip ir realybėje, labai trapi riba skiria genijų nuo bepročio, kaip ir pavyzdingą visuomenės narį nuo sociopato. Tėveliai - padorūs, nugaras lenkiantys visuomenės nariai. Sūnelis - paauglys, žavisi klasikine...

Moderniame mene, kaip ir realybėje, labai trapi riba skiria genijų nuo bepročio, kaip ir pavyzdingą visuomenės narį nuo sociopato. Tėveliai - padorūs, nugaras lenkiantys visuomenės nariai. Sūnelis - paauglys, žavisi klasikine muzika, su suaugusiais kalba mandagia ir pagarbia maniera, rengiasi stilingai ir tvarkingai. O jei pridėtume, kad šio žavaus jaunuolio hobis - su būriu draugų svaigintis vietiniame bare nežinomomis medžiagomis pagardintu pienu ir pinigų bei linksmybių prasimanyti ultrasmurto sesijų metu? Štai ir turėsime herojų (o gal - antiherojų?), skaitytoją pastatantį į labai nepatogią poziciją.

Nepaisant nepagrįsto, nepamatuoto ir nemotyvuoto blogio, netgi narciziškumo, skaitytojas negali nesižavėti Aleksu. Apdovanotas iškalba bei ironija, išlavintu skoniu bei lyderyste, tačiau laviruojantis visuomenės normų ribose. Autorius iškelia klausimą, ar smurtas kyla žmogaus esybėje, ar pati visuomenė gimdo agresiją? Ar galima palyginti ir įvertinti atskiro individo smurto išraišką su masiniais nusikaltimais - kad ir žudymais, trėmimais II Pasaulinio karo metu? Ar geriau laisva valia pasirinkti blogio kelią, negu per prievartą būti geru?

Kad ir kokie būtų atsakymai į šiuos klausimus, Aleksas gali nusiraminti - "kazino visada laimi". Sisitema, o gal tai pavadintume visuomene arba valdžia, išsprendžia klausimą sau palankia linkme. Aleksui belieka nuspręsti, ar tokio gyvenimo jis ir siekė. O kiekvienas skaitytojas šiame kūrinyje ras tai, ką labiausiai trokšta įžiūrėti. Vieniems tai tebus smurto scenų kratinys, kitiems - jaunimo maištavimo išraiška, visuomenės spaudimo atspindys individui ar netgi emocinė politinės tironijos žaizda.

Gero skaitymo!