Patinka man tie viršeliai, kuriuose matosi tik akys. Patinka ir skaityti knygas, kuriose kalbama apie Europietes, kurios susituokė su musulmonais. Kodėl? Nes tada pasijaučiu labai protinga, kad pati sėdžiu su lietuvaičiu šalia....

Patinka man tie viršeliai, kuriuose matosi tik akys. Patinka ir skaityti knygas, kuriose kalbama apie Europietes, kurios susituokė su musulmonais. Kodėl? Nes tada pasijaučiu labai protinga, kad pati sėdžiu su lietuvaičiu šalia. Taip mano rankose ir atsirado knyga iš mamos lentynos pavadinimu "Priversta tylėti". Geriausia, kad tai tikro žmogaus tikra istorija. Tad tik ir liko atsisėsti į savo lovą (kaip visada visada) ir skaityti.

Tikėjausi kažko panašaus į uždarytą europietę kur nors arabų šalyse mažame kambaryje. Ją vyras muša, neleidžia bendrauti, liepia dirbti milijonus darbų. Deja, šioje knygoje moteris pati pasirinko tokį kelią: pirmiausia, tapo muslima, po to savo nori išvažiavo su vyru į vieną iš musulmonų kraštų. Žinoma, kaip ir visada, vyras iš pradžių labai europietiškas, labai mylintis ir taip toliau ir panašiai. Vėliau jis tampa absoliučiu musulmonu su savo maldomis ir kvailu požiūriu į moteris. Įdomiausia tai, kad šis vyras ne šiaip sau tikintis, bet dar ir teroristas! Taip taip, jis žmonai nesako, kuo užsiima iki tam tikro laiko, bet vėliau pats atsiveda savo moterį, nes nori parodyti, ką jis veikia išvykęs iš namų. Kaip teisinosi? Jam taip liepė Alachas, toks jo noras. Žodžiu... Nors čia dar ne viskas! Vyras po 10 ar trupučio daugiau metų į namus parveda antrą žmoną su vaiku, nes pirmoji nesugebėjo dėl nevaisingumo jam padovanoti tos dovanos. Čia ir baigėsi mano kantrybė...

Pagrindinė veikėja buvo laisva, vyras leido jai važiuoti atgal į Vokietiją, bet ji atsisakė. Esą, toks gyvenimas yra blogas, bet be vyro būtų gyventi dar blogiau. Pradžioje pajuokos objektu buvusios skaros, vėliau tapo privalomos, nes kitaip herojė jausdavosi kaip nuoga. Kas dar geriau, ji net susitaikė, kad yra antra moteris, savo guosdama, kad nebemyli vyro (nors akivaizdu, kad dar mylėjo). Taip ir laukiau, kada ji pabėgs, kada baigsis knyga...

Knygą perskaičiau per vieną dieną. Juokingiausia, kad ne todėl, jog man labai patiko, o todėl, kad norėjau ją greičiau baigti. Žinoma, patiko tos vietos, kai jie keliavo į Meką, kad buvo paminėtas mano mėgiamas Osama bin Ladenas, šiaip tos absurdiškos situacijos kėlė juoką (esu ironikė, nieko negaliu padaryti). Kita vertus, kažkaip pagalvojau apie Meką... Pati, jeigu ten nuvažiuočiau, tikiu, kad pajusčiau dievą. Vien dėl to, kad aplink milijonas tikinčiųjų...

Knyga man nepatiko. Bet nėra ir iš tų, kurių neverta skaityti. Kodėl gi ne? Tik tiek, kad tiems, kas į rankas paėmė šią knygą, reikėtų žinoti, kad pavadinimas tikrai neatitinka pačios istorijos. Labiausiai dėl to, nes ji būtent ir kalba, ką matė gyvendama su vyru.