Nesu dar kol kas didelė klasikos ekspertė ir kitų Austen knygų skaityti neteko, tad ir palyginti šios istorijos su kitomis jos knygomis negaliu. Tačiau ši knyga man patiko. Negalėjau nesižavėti autorės subtiliu humoro...

Nesu dar kol kas didelė klasikos ekspertė ir kitų Austen knygų skaityti neteko, tad ir palyginti šios istorijos su kitomis jos knygomis negaliu. Tačiau ši knyga man patiko. Negalėjau nesižavėti autorės subtiliu humoro jausmu, sukurtais neįtikėtinais personažais, kurie man pasirodė be galo "gyvybingi".
Autorė juos sukūrė tokius žmogiškus, jog skaitant knygą taip ir įsivaizdavau tas dailias paneles su pūstomis suknelėmis bei šalia sėdinčius žavius jaunikaičius. Man šis romanas pasirodė šmaikštus bei žavus. Nors skaitant dabartiniais laikais galbūt ir ne su viskuo sutiktume, tačiau nepaisant to, tai buvo tokia tikra bei graži istorija apie meilę, kuriai sunku bus atsispirti. Rekomenduočiau šią knygą perskaityti meilės romanų gerbėjams ✨

Jane Austen anglų rašytoja romanistė gyvenusi 1775m – 1817m.
Aš šią rašytoją mėgstu. Man labai patinka jos pasakojimo maniera, kai kalbama su įžangomis ir labai mandagiai: „Malonėkite, panele, suteikti gerbę jus...

Jane Austen anglų rašytoja romanistė gyvenusi 1775m – 1817m.
Aš šią rašytoją mėgstu. Man labai patinka jos pasakojimo maniera, kai kalbama su įžangomis ir labai mandagiai: „Malonėkite, panele, suteikti gerbę jus pakviesti dviems šokiams“, ir sukurti ryškūs personažai, kurie yra pilni tai nuoširdumo, tai kilnumo, tai tuštybės, tai kvailumo, tai įžvalgumo. Ir tikrai nepasimesi skaitydamas, kuris čia, ką tik veikėjas įžengė į sceną, kuris prabilo.
Rašoma, kad Jane Austen kūryba priskiriama ar atitinka romantizmo laikotarpį ir, aišku, jos knygose yra meilės istorijų, bet pati rašytoja nebuvo romantikė ir jos veikėjos knygose dažniausiai būna racionalios ir pačios sprendžia, ką jaučia, ir, ar tinkamas kavalierius aplink jas sukasi. Turbūt lygiai taip pat, kaip ir pati rašytoja per savo gyvenimą.
Dabar mes gyvenam visai kitame pasaulyje. Kitoks požiūris į moterį, į santuoką. Kitoks bendravimas tarp žmonių, tad labai smagu paskaityti būtent to laikotarpio rašytojų knygas, kurie semiasi informacijos ne iš istorinių šaltinių, o atskleidžia autentišką aplinką, nes patys tame laikotarpyje gyveno.
 

Puiki klasikos knyga. Nepaisant laikmečio, puikiai tiktų ir mūsų dienoms - žmogaus idealai, požiūris, meilė iš išskaičiavimo, tuštybė. O kai viskas apsupta išraiškingų charakterių, vaizdų ir gero siužeto, knyga...

Puiki klasikos knyga. Nepaisant laikmečio, puikiai tiktų ir mūsų dienoms - žmogaus idealai, požiūris, meilė iš išskaičiavimo, tuštybė. O kai viskas apsupta išraiškingų charakterių, vaizdų ir gero siužeto, knyga susiskaito labai skaniai.

Niekada nemaniau, kad man patiks tokio tipo knygos. Tačiau perskaičiusi Džeinę Eir kardinaliai pakeičiau savo nuomonę. Šioje istorijoje labai įdomiai atskleidžiami skirtingi seserų charakteriai, jų norai ir siekiai būti...

Niekada nemaniau, kad man patiks tokio tipo knygos. Tačiau perskaičiusi Džeinę Eir kardinaliai pakeičiau savo nuomonę. Šioje istorijoje labai įdomiai atskleidžiami skirtingi seserų charakteriai, jų norai ir siekiai būti mylimoms. Knyga kupina gėrio, meilės ir žinoma intrigų, tačiau svarbiausia, kad meilė nugali visas negandas. Knyga tikrai verta geriausių knygų lentynos.

Knyga, kuri iki 100 psl buvo labai sunkiai skaitoma, del kiekvieno herojaus budo ir isvaizdos aprasymo, pasirode gan painu, taciau veliau knyga tapo nuostabi. Puslapiai vertes neapsakomu greiciu, svelni, neapsakomai puikiu manieru...

Knyga, kuri iki 100 psl buvo labai sunkiai skaitoma, del kiekvieno herojaus budo ir isvaizdos aprasymo, pasirode gan painu, taciau veliau knyga tapo nuostabi. Puslapiai vertes neapsakomu greiciu, svelni, neapsakomai puikiu manieru mokanti knyga. Skaitydama sia knyga, atrodydavo jog i ja persikeliu ir pati tampu knygos veikeja. Labai jaudinanti knyga, kas paskatino perziureti ir filma.Taciau knyga daug geriau uz filma.

Antroji mano skaityta šios autorės knyga. Kaip ir tikėjausi, stilius, kaip ir kitos skaitytos knygos ("Įtikinėjimas"), tačiau man tai labiausiai ir patinka, kai autoriai turi ir išlaiko savo stilių.

Istorija ir paprasta, ir...

Antroji mano skaityta šios autorės knyga. Kaip ir tikėjausi, stilius, kaip ir kitos skaitytos knygos ("Įtikinėjimas"), tačiau man tai labiausiai ir patinka, kai autoriai turi ir išlaiko savo stilių.

Istorija ir paprasta, ir kartu paini. Aprašomas amžius, kai svarbiausias darbas būdavo - sėkmingai ištekinti dukteris. Viena šeima jų turi net 5, taigi galvos skausmas, ypač motinai, tikrai didelis. Pasakojama, kaip merginos renkasi jaunikius, juos "medžioja", ir kaip staiga visiškai neigiamus jausmus kėlęs jaunuolis, beje, turtingiausias visoje apylinkėje, staiga pasidaro visai mielas ir malonus, beigi įsimylėjęs ir mylimas vienai iš dukrų. Visoje knygoje vien tik intrigos, apgavystės ir liežuvių smailinimas. Keista, tačiau skaitydama pagalvojau, kad iš esmės tas procesas vyksta ir dabar, tik gal kiek užslėpčiau. Niekas atvirai nediskutuoja, kokį kraitį paveldėsi, ir į kokį dvarą nutekėsi. Bet iš esmės tas pats. Barakudos medžioja turčius. Na ok, čia dar meilė įpinama.

Malonu skaityti, mat autorė netgi tais laikais suprato esamos tvarkos absurdiškumą ir nevengė pašaipiai parodyti pokvailę motiną, įpinti taiklias ir kandžias reblikas bei humorą į pagrindinės herojės lūpas.

Na, o kalbant apie tą rašymo manierą, tai, ko gero, niekam pro akis nepraslystų detalus jausmų aprašymas ir nagrinėjimas. Sakyčiau, puiki "žaliava" psichologams :) Kiekvienas potyris taip smulkiai aprašytas... Iš šono pamatai, kaip žmonės vertinami, kai apie juos nieko nežinoma, o sprendžiama tik pagal aplinkinių kalbas ir pavienius įspūdžius. Galima sakyti, istorija ir pamokanti.

Asmeniškai aš labiausiai per save "perleidau" ir sau pritaikiau tokią išvadą: niekada nespręsk apie žmogų iš išorės - niekas nežino, koks jis iš tiesų yra. Puikus pavyzdys, kaip tėvams nereikėtų vertinti savo dukrų išrinktųjų iš pirmo susidaryto įspūdžio :)

Džiugu skaityti knygą, kai žinai, jog ji su laiminga pabaiga. Koks gi kitoks gali būti meilės romanas :) Tačiau nepaisant to žinojimo, labai malonu skaityti. Parašyta lengvu stiliumi, visai ne kokia įmantria senovine kalba, kuri trukdytų tekėti minčiai. Tiesa, kažkada mačiau filmą, todėl per visą knygą skaitant apie pagrindinę veikėją Elizabetą prieš akis "stovėjo" Keira Knightley. Bet nesakyčiau, kad tai labai trukdė.

Tikrai tai bus ne paskutinė mano skaityta Jane Austin knyga. Autorės kūrybą apibūdinčiau kaip lengvai skaitomą, malonią moterišką literatūrą atostogoms ir tikėjimui romantika atgaivinti :)

Visada šiek tiek baugu skaityti (o jei nepatiks ir t.t.) bei aprašinėti klasiką, tuo labiau kai pastaroji liaupsinama iš kartos į kartą. Ne išimtis ir šis kartas, man prireikė visos savaitės "subrandinti" perskaitytą knygą,...

Visada šiek tiek baugu skaityti (o jei nepatiks ir t.t.) bei aprašinėti klasiką, tuo labiau kai pastaroji liaupsinama iš kartos į kartą. Ne išimtis ir šis kartas, man prireikė visos savaitės "subrandinti" perskaitytą knygą, kad galėčiau ją aprašyti.
Vienas iš dr. Sh. Suzuki filosofijos aspektų - pateikti teigiamus įvertinimus, o tik paskui vieną, taisytiną, taip šį kartą pasielgsiu ir aš. Taigi pradedu nuo pagyrų :)
Meilės istorija perteikta švelniai, jautriai ir svarbiausia - ne šleikščiai banaliai. Veikėjų charakteriai saviti, ryškūs ir tikroviški. Labai patiko Elizabetos tėvo pašmaikštavimai laiku ir vietoje, pono Darsio ir Elizabetos asmenybės - su savais pliusais ir minusais. Siužetas išplėstas: neapsiriboja vien Elizabetos ir Darsio santykiais. Autorė sugebėjo stebėtinai tobulai perteikti erzinantį anglišką mandagumą, aristokratijos gyvenimo ypatumus.
Nepatiko, ir kaip spėju čia vertėjo kaltė, besikartojantys kone kaip malda ar užkalbėjimas žodžiai "puikybė" ir "tuštybė", į knygos pabaigą jie mane tiesiog vedė iš proto ir apkartino skaitymo malonumą.
Nors knyga ir ne šio amžiaus, tačiau ne mažiau verta perskaityti nei šiuometiniai bestseleriai. Aš pati knygos antrą kartą nebeskaityčiau, bet nė kiek negaila laiko praleisto su šiuo romanu. Džiaugiuosi nors kiek pažinusi J. Austen pasaulį.

P.s. noriu sviesti akmenį į leidyklos "daržą" - knygos viršelis visiška tragedija! Jei nežinočiau kokia tai knyga, pamačiusi viršelį neišdrįsčiau atsiversti, nes apipavidalinimas žada daugiau ar mažiau lėkštą romaniukštį.

Vertinimas 4+/5

Romanas, kuris man iš pradžių neatrodė itin įdomus. Maniau, kad knygos, kuriose didžiausias rūpestis - kaip išekėti,o tam trukdo įvairios apkalbos, yra tikrai ne man. Visgi, ši knygutė labai lengvai skaitosi, tad greitai ją...

Romanas, kuris man iš pradžių neatrodė itin įdomus. Maniau, kad knygos, kuriose didžiausias rūpestis - kaip išekėti,o tam trukdo įvairios apkalbos, yra tikrai ne man. Visgi, ši knygutė labai lengvai skaitosi, tad greitai ją ne tik įpusėjau, bet ir pabaigiau. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau supratau, ką norima pasakyti šia knyga, Ji labai stipriai perteikia kai kurias vertybes. Taip pat, parašyta XIXa. pradžioje, padeda daugiau sužinoti apie to meto Anglijos visuomenę, kokia svarbi buvo socialinė padėtis, kaip svarbu merginai buvo ištekėti. Visgi, kai pasigilini, supranti, kad nedaug kas pasikeitė nuo to laiko: dar dabar žmonės kreipia dėmesį ir į šeimos socialinį statusą prieš tekėdami, dar dabar įvairios apkalbos (kurios daugeliui žmonių ir dabar yra didžiausia pramoga) gali sugriauti meilę.

Kažkaip sunku rašyti apie šį kūrinį. Perskaičiau jį prieš keletą mėnesių, tačiau niekaip neprisiverčiu parašyti atsiliepimo, tad apsiribosiu keliomis mintimis:

1. Kaip visi žinome, tai - klasika. "1813 m. parašytas J....

Kažkaip sunku rašyti apie šį kūrinį. Perskaičiau jį prieš keletą mėnesių, tačiau niekaip neprisiverčiu parašyti atsiliepimo, tad apsiribosiu keliomis mintimis:

1. Kaip visi žinome, tai - klasika. "1813 m. parašytas J. Austen romanas "Puikybė ir prietarai" daugiau kaip 150 metų tituluojamas populiariausia anglų kalba parašyta knyga."

2. Pagrindinė romano tema - meilė. Tačiau Jane Austen negalima vadinti romantike. Ji nekelia ant pjedestalo visiško atsidavimo meilei, dažniau palaiko racionalius moterų sprendimus, o ne slaptus pabėgimus su mylimaisiais. Trumpai tariant, romanistė nepasidavė jos rašymu laikotarpiu literatūroje vyravusiam romantizmui.

3. Romano centre matome Benetų šeima: ponią Benet, kuri fanatiškai trokšta ištekinti penkias savo dukteris, poną Benetą, kuris nevengia žmonos patraukti per dantį ir jau minėtas Benetų atžalas: Elizabetę, Džeinę, Mariją, Kiti ir Lidiją.

4. Kūrinio veiksmas prasideda į miestelį atsikrausčius ponui Bingliui, jo seseriai ir bičiuliui ponui Darsiui. Ponia Benet Binglį iškart numato kaip būsimą jaunikį vienai iš savo dukterų.

5. Autorė gražiai piešia skirtingus ir įvairiapusiškus veikėjus. Jie ryškūs ir dinamiški. Ypač malonu buvo matyti Darsio metamorfozes.

6. Tai labai elegantiškas kūrinys su visom pagal laikmetį priskirtinom malonybėm ir daugžodžiavimais. Bet tai visai neerzina. Greičiau sukelia tokį malonu plevenimo jausmą.

7. Kiek švelnumo aprašytose meilės istorijose! Kaip gražiai ir palengva jos vystosi.

8. Pati antrą kartą tikrai neskaityčiau (ne dėl to, kad nepatiko, aš tiesiog nesu didelė šio žanro mylėtoja), tačiau manau, kad perskaityti šią knygą yra privaloma kiekvienam.

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir...

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.







Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.







Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)



Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.



Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)



O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)







Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.



O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Padorumas, mandagumas, skaistumas, naivumas.. Su šiomis savybėmis asocijuojasi tie laikai. Skaitydama knygą dar kartą tuo įsitikinau. Nors knyga ir įdomi, bet nesiskirianti nuo panašaus žanro, istorijų kūrinių, pasakojančių...

Padorumas, mandagumas, skaistumas, naivumas.. Su šiomis savybėmis asocijuojasi tie laikai. Skaitydama knygą dar kartą tuo įsitikinau. Nors knyga ir įdomi, bet nesiskirianti nuo panašaus žanro, istorijų kūrinių, pasakojančių apie tų metų meilę, laimingą arba nelaimingą, tarp turtingo ir neturtingo arba atvirkščiai, kur šeimos nepritaria tai meilei, vyksta daug nemalonių konfliktų, bet galiausiai viskas baigiasi laimingai arba tragiškai.

Perskaičius knygos anotaciją pasirodė, kad viskas vyks aplink Elizabetos ir Darsio meilę, tačiau buvo ne taip. Pradėjus skaityti jau pačią knygą atrodė, kad svarbiausia bus Džeinės ir Binglio meilė, tačiau ir taip ne buvo. Veiksmas vyko aplink Elizabetą, bet ne viskas tiesiogiai lietė ją, priešingai nei atrodė parašyta anotacijoje. Tik knygos pabaigoje konkrečiai ir tiesiogiai vystėsi jos santykiai su Darsiu bei jų meilė. Visą knygą ji rūpinosi savo seserų meilės reikalais, drauge bei šeima, o pačios jausmai buvo minimi tik protarpiais. Manau, kad jeigu ji labiau rūpintųsi savo laimę, tai jos meilės istorija būtų susiklosčiusi greičiau ir be didesnių konfliktų. Tačiau tada autorė turėtų perrašyti knygą arba visai jos nebūtų, o šito mes nenorime :)

Nors ponas Darsis iš karto buvo skaitytojams pristatytas labiau kaip negatyvus personažas, pasikėlęs ir pasipūtęs, į visus žiūrintis iš viršaus bei bendraujantis tik su aukštuomenę, kažkodėl iš pat pradžių priėmiau jį ne tokį. Man pasirodė, kad po tuo pasipūtimu jis tiesiog slėpiasi kaip po kaukę ir kad jis tiesiog yra nelaimingas, nuskriaustas likimo.

Negaliu nepaminėti ir merginų tėvų. Motina nors ir jaudinosi dėl dukrų, tačiau nuoširdžiai jų nemyli. Jai svarbus materialus pasaulis, kad tik daugiau pinigų bebūtų, daugiau gražių ir brangių daiktų. Tuo tarpu tėvas, priešingai, myli jas, nors gal ir to taip akivaizdžiai neparodo, tačiau nemyli savo žmonos (bent jau ne taip stipriai) ir yra su ja dėl šeimos.

Keisti pasirodė vyro ir moters santykiai. Aišku, juos lyginu su mūsų laikų, bet kaip keista, kad tada jie nesusitikinėjo, nepažindavo vienas kito geriau. Juk jie tik per pokylius ir šeimų susitikimus bendraudavo, šokdavo ir to užtekdavo žmogui pamilti. Be to, net neprisipažinę vienas kitam meilėje, o tik spėliodami apie kitos pusės jausmus, vyras iš karto piršdavosi moteriai. Tai, bent jau man, visai neįsivaizduojama.

Sužavėjo mane tie laikai. Supratau, kad norėčiau tada gyventi. Patiko jų požiūriai į gyvenimą, santykiai tarp žmonių, jų padorumas, elgesys, laisvalaikio leidimas. Įsivaizdavau tuos rūbus. O labiausiai sužavėjo laiškai. Juk mūsų laikais rašome tik elektroninius laiškus, o kaip gi yra malonu gauti laišką, rašytą ranką, pačiam rašyti ir su nekantrumu laukti atsakymo. Tai turbūt jau niekada nesugrįš. Todėl jei turėčiau laiko mašiną, grįžčiau į tuos stebuklingus laikus..

Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o...

Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o pastarosios reaguoja itin adekvačiai, su visu tam privalomu patosu. Elizabet su vos tramdomu apmaudu suvokia, kad jos motina ir seserys - tikra šeimos gėda. Tačiau mergina yra bejėgė ą nors pakeisti. Standartinė jos motinos ištekinimo schema jai yra nepriimtina ir nesuprantama, kaip ir kitos jos gimdytojos deklaruojamos vertybės. Kita vertus, greičiausiai šios aplinkybės ir išugdė jos humoro jausmą, intelektą ir gebėjimą analizuoti. Mergina gėdijasi savo seserų, motinos, sukandusi dantis kenčia matydama seserų Bingli pašaipas.

Viso romano metu peršasi mintis, kad geroms mergaitėms - dangus, o blogoms - viskas. "Įžūlioji" Elizabet - nuolatinis jos motinos skundų ir priekaištų objektas. Visai kas kita - "paklusniosios" dukros. Jos perspektyvios, gražios, mėgstą viešumą ir pasilinksminimus. Tikras lobis motinai, kurios gyvenimo tikslas ir prasmė - ištekinti palikuones, pageidautina, kuo sėkmingiau. Obetačiau, kokia staigmena - viskas apsisuka 180 ° kampu - nepaklusnioji Benečių dukra sulaukia atpildo. Lengvabūdiška jos santuoka pasirodo esanti nenusisekusi, nuolatinis pinigų trūkumas ir finansinė priklausomybė.

Visai ka kita - Elizabetė. Ji nuolat klausydavo sveiko proto (tai neretai ją apgaudavo) ir nebuvo linkusi veltis į pažintis. Tačiau likimo pokštas - įsimylėti patį arogantiškiausią ir įžūliausią (įžūlesnį net už ją pačią!) tipą. Tačiau nutinka dar baisiau - jausmai tampa abipusiai. Čia mano skeptišką mimiką keisdavo piktdžiugiška (tačiau nuoširdi) šypsena - taip ir reikia šitai racionalybei! Išankstinis nusistatymas šiems jausmams suteikia ypatingų priekonių - sarkazmu persunktos pastabos, kandūs pasižodžiavimai ir visa tai vos tramdant kunkuliuojnčius abipusius jausmus. Elizabet viduje verda dvejopi jausmai - neapykanta ir ne ką mažesnis susižavėjimas. O tai neišpasakyta kančia tokiai protingai ir emancipuotai merginai. Tačiau nepalyginamai skaudesnį antausį gauna ponas Darsis - jis per daug pasitikėjo savimi, neįvertino panelės Benet ir buvo jos atstumtas.
Tiesa, staigus Darsio pasikeitimas pasirodė nelabai įtikinamas. Nejaugi meilė gali pakeisti net tokį stuobrį? Greičiausiai čia romano charakterių trūkimas, bet ach, gi tiesa, juk čia meilės romanas 

PAMOKA. Ką turėtum išmokti, perskaitęs šią knygą - pirmas (o dažnai ir keliasdešimt kitų) įspūdis klaidingas.