"Prisimeni, kaip aiškinama santrumpa KIAULĖ? Išdidumas, Sąžiningumas, Valingumas. (PIG - Pride, Integrity, Guts)." (73 p.)
Nuo to gal ir vertėtų pradėti. Rašytojas Irvine Welsh daugeliui geriausiai žinomas dėl savo romano...
"Prisimeni, kaip aiškinama santrumpa KIAULĖ? Išdidumas, Sąžiningumas, Valingumas. (PIG - Pride, Integrity, Guts)." (73 p.)
Nuo to gal ir vertėtų pradėti. Rašytojas Irvine Welsh daugeliui geriausiai žinomas dėl savo romano "Traukinių žymėjimas". Škotijos autorius savo knygose dažniausiai linkęs nagrinėti padugnių gyvenimą, seksizmo, rasizmo, alkoholizmo, narkomanijos temas. Nagrinėja, bet nėra linkęs vertinti - tą daro jo kuriami personažai.
Nors ne vienas skaitęs knygą pagrindinį veikėją Briusą Robertsoną vadina antiherojumi (o ir recenzijose tokie epitetai klijuojami), šį veikėją veikiau norėčiau vadinti sumautu herojumi. Neminint per daug knygos detalių, galima būtų pasakyti, jog iš pradžių Briusas atrodo lyg sumautas šunsnukis - vartojantis narkotikus, daužantis nusikaltėlius ir niekuo dėtus žmones (tokių buvo vos keli), narkotikus uostantis, rasistas, keikiantis ir kiršinantis kolegas, ir bene kasdien dulkinantis (neapsiverčia šioje knygoje sakyti "besimylintis") įvairaus plauko moteris. Arba besimasturbuojantis.
Tačiau ilgainiui, jis atrodo kaip uždarytas žvėrelis narve iš kurio negali ištrūkti. O gal ir nenori. O jeigu jau sulyginome Briusą su žvėreliu, tai reikėtų pridėti, kad tas žvėrelis vaikystėje buvo skriaudžiamas. Bet kaip ir šunys, kurie gerai prisimena savo skriaudikus net ir ankstyvoje vaikystėje, taip ir Briusas norėtų prisiminti savo skriaudikus. Tačiau negalėdamas susitaikyti su realybe (o gal veikiau nenorėdamas su ja susitaikyti?) Briusas kovoja prieš visą pasaulį.
"Tokios taisyklės", kaip mėgsta sakyti jis.
Be to, nenurašykite iškart Briuso. Gal pradžioje jis atrodys padugnė, bet ilgainiui viskas gali sušvisti (arba bent trumpai sublinksėti) šviesesnėmis spalvomis.
" - Tikrai? Aš linksiu, jausdamas, kaip mano skruostais rieda ašaros, ir nusišluostau veidą. Moteris yra mano rankose, galvą ji padėjo man ant krūtinės. Norėjau ją laikyti taip amžinai, niekada jos nepaleisti.
Jie įkėlė mirusijį į greitosios pagalbos automobilį, ir mes nustojome glėbesčiuotis. Jai nuėjus pajuntu šaltą vienišumo jausmą." (125 p.)
Beje, Briusas protingas. Tik nori tą nugramzdinti į tamsumą ir nežinomybę. Tokių "proto" šviesulių nėra daug, bet jų galima užtikti. Kad ir pačių elementariausių.
"Virtuvėje" šliūkšteliu sau geroką dozę dvyliką metų brandinto viskio "Chivas Regal", o Bleidziui pripildau stiklinę pigaus škotiško viskio "Tesco" iš plastikinio butelio. Manau, kad viskis yra mūsų nacionalinis gėrimas, o toks angliškas šiknius kaip Bleidsis ir taip nepajus jokio supisto skirtumo, juo labiau kad jis jau gerokai nusitašęs. Galėčiau netgi primyžti jam į stiklinę ir jis nepajustų jokio skirtumo." (50 p.)
Arba.
"Gaila, kad aš ne astronautas. Ji pakviečia mane į savo kambarėlį: raudona šviesa, raudona antklodė ant lovos ir raudonas gulimasis krėslas. Ant sienos kabo Van Gogo "Saulėgrąžų" reprodukcija, teikianti aplinkai malonią, beveik namų atmosferą." (170 p.)
Romanas nėra itin sluoksniuotas - jį dengia viso labo 3 ar 4 sluoksniai. Pagrindinė istorija sukasi apie Ganos ambasadoriaus sūnaus žmogžudystę apie kurią pradžioje ir dėliojamas visas veiksmas. Tačiau labai greitai šį pagrindinį įvykį nusveria pradedamas kurti Briuso išorinis, o vėliau ir vidinis portretas.
Anotacijose itin akcentuotas alter ego - kaspinuotis nepaliko įsimintino įspūdžio, nors, prisipažinsiu, stilistiniu atžvilgiu būdavo įdomu skaityti kaspinuočio mintis ir bandyti padrikai (kas matoma likusiame tekste kur yra kaspinuočio ir Briuso kalba) dėlioti Briuso mintis.
Iš esmės, pradžioje perskaitęs recenzijas ir pasiknaisiojęs giliau tikėjausi rasti kažką panašaus lyg filme "Edge of Darkness" su Melu Gibsonu. Užuomazgų buvo, tačiau greičiausiai pernelyg bandžiau sugretinti net neskaitęs knygos, tad įspūdis kiek "persikreipė" viską perskaičius. Bet tai nėra blogai.
Kliuviniai.
Skyrius "Vėl Kerolė" pradeda velti ir painioti istoriją. Istorija grįžta į netolimą praeitį, vėliau peršoka į dabartį, tada jau į vaikystę, vėl į dabartį. Nuvilia tik tai, kad į šį šizofrenišką mišką atveda daugiau ar mažiau narkotikai. Rodos, anksčiau Briusas "puikiai" su jais susidorodavo (tiesiogine prasme), tad tas įsiliejimas į pasamonę ir gilesnius pamąstymus kiek per skystas.
O ir kaspinuotis "atkunta" tik knygos pabaigoje. Būtų galima sakyti, kad jis "užaugo", tačiau iki pat epilogo retkarčiais pasirodantis, čia jis išpila visus savo pamąstymus ir istorijos nuotrupas taip skubotai ir greitai. Per greitai. Nors, žinoma, ta simbiozė išties žavinti ir pabaigoje perauganti į vaidmenų apsikeitimą.
"Miestelyje juos taip ir vadino: [...] ir Tas Kitas." (365 p.)
Įdomu tai, kad čia kalba kaspinuotis, kuris savo kitą draugą kaspinuotį vadino Kitu. Tad autorius nubrėžia netiesioginius sąlyčio taškus tarp Briuso ir Kaspinuočio.
Po Umberto Eco romano "Rožės vardas" pradėjau kreipti didesnį dėmesį pavadinimams - tiek knygų, tiek filmų, tiek apskritai. Prieš imant į rankas knygą spėliojau ką reiškia "Purvas". Išaiškėjus pavadinimo prasmei (nors visada galime teigti, kad tik pats autorius žino ką norėjo užkoduoti pavadinime, todėl bet kokios interpretacijos visada ir lieka tik interpretacijomis, na nebent pats autorius tai atskleidžia) kiek nusivyliau. Bet tai buvo tik pirmas įspūdis. Nors sakoma, kad jis visada stipriausias, bet už keliolikos puslapių sekė tikslesnis apibūdinimas, ką galėtų reikšti pavadinimas. Ir tada nusivylimo buvo kiek mažiau, nors drįstu teigti, pavadinimas ir jo reikšmė nėra kažkas "vau" (nes kai kurios knygos sugeba dar kartą nustebinti, kai pradeda analizuoti ir galbūt nuspėji menamą reikšmę). Tiesiog jis yra.
Nežinau kiek tai tiesiogiai susiję su šios knygos vertėjo Donato Stačioko subjektyviu pasirinkimu (o gal tai redakcijos sprendimas), bet itin kliuvo žodžio "supistai" pasikartojimai. Drįstu teigti, kad šis žodis turėjo ir kitų reikšmių. Bent tas matoma akivaizdžiai nagrinėjant kontekstą. Akies klaidų galima suskaičiuoti ant visų rankų (ir turbūt kojų) pirštų - tai, žinoma, ne didžiausia nuodėmė, bet sutikite, perkame knygą, tam, kad ją galėtume mėgautis, o ne matyti paliktus "liapsusus".
"Tu privalai priimti jėgos kalbą kaip valiutą, bet tau teks sumokėti kainą. Tavo desperatiškas maivymasis ir pašaipos liudija, kokia aukšta ta kaina. Ta kaina - tavo siela. Tu praradai savo sielą. Tu netekai savo jausmų. Tavo gyvenimas, aplinkybės ir darbas privertė tave sumokėti tą kainą. Išgąsdintas minties, kad saulėkaitoje nepamatysi savo šešėlio, tu nustojai žiūrėti į saulę. Tu gyveni nuleidęs galvą ir pakeli ją tik tuomet, kai tarnauji savo naujiems šeimininkams. Tai atsitiko ne per streiką. Tai atsitiko daug anksčiau. Galėčiau pasakyti, kad tu leidaisi į kelionę tamson, bet iš tikrųjų niekada iš jos neištrūkai." (274 p.)
rodyti daugiau
