Tai trečioji šios autorės perskaityta knyga ir ji man labiausiai patiko. Apie skaudžius likimus, apie meilę, išsiskyrimą ir žiaurius išgyvenimus moterų, kurios kažkuo neįtikusios aplinkiniams būdavo uždaromos į...

Tai trečioji šios autorės perskaityta knyga ir ji man labiausiai patiko. Apie skaudžius likimus, apie meilę, išsiskyrimą ir žiaurius išgyvenimus moterų, kurios kažkuo neįtikusios aplinkiniams būdavo uždaromos į psichiatrines ligonines.

Tai trečioji skaityta šios rašytojos knyga. Ir nors autorės pasakojimo braižas man patinka, pastebėjau, kad knygose siužetas tas pats: mylimųjų suartėjimas, išsiskyrimas, kūdikis, happy (or not at all) end‘as. Tik...

Tai trečioji skaityta šios rašytojos knyga. Ir nors autorės pasakojimo braižas man patinka, pastebėjau, kad knygose siužetas tas pats: mylimųjų suartėjimas, išsiskyrimas, kūdikis, happy (or not at all) end‘as. Tik kiekvienoje istorijoje šiek tiek kitokios aplinkybės. Nors ir recenzija knygos galiniame viršelyje intriguoja, tačiau pats pasakojimas manęs neįtikino. Lūkesčiai perkant knygą buvo dideli, o skaitinys vangokas. Kyla įtarimas, kad arba autorę apleido kūrybinis įkvėpimas, arba po „Laiško“ ir „Paslapties“ ji užmigo ant laurų. Šiame kūrinyje man SMARKIAI pritrūko emocijos, intrigos, impulsyvumo, užsidegimo. Ir nors regis psichiatrinėje ligoninėje veiksmas turėtų suktis be atvangos, skaitymo metu pradėjau nuobodžiauti...

Pasakojimas kaip jau įprasta šokinėja tarp praeities ir dabarties. Į Ambergeito pamišėlių prieglaudą tėvas atveža savo dukterį Eimę, pamažu išaiškėja jos patekimo priežastis. Autoįvikyje žuvus neščiai motinai, dėl jos mirties dukra kaltina save. Aplinkybių verčiama slepia skausmą savyje, emocijų užgniaužimas pažeidžia Eimės psichinę būseną. Jos tėvui su naująja žmona susilaukus dukters, ūmaus pykčio priepuolio metu Eimė bando nusiskandinti pati ir nužudyti kūdikį. Laimei, viskas baigiasi gerai, niekas nenukenčia. Tačiau Eimė patenka į Ambergeito psichiatrinę ligoninę. Čia ją imasi gydyti jaunas daktaras, praktikoje bandantis taikyti naują Sigmund‘o Freudo metodą – psichoanalizę. Pacientė ir daktaras Lambornas įsimyli vienas kitą. Tačiau daktaras supratęs, kad darbo negali painioti su asmeniniu gyvenimu, palieka Ambergeitą ir įsidarbina kitur.

Dalį knygos net nesupratau kas tie pagrindiniai veikėjai, kurių paslaptis turi būti atskleista – pacientė Eimė su daktaru Lambornu, ar ligoninės slaugytoja Elena Krosbi su kolega Daglasu Lijonsu. Informacijos norėta perteikti daug ir įdomiai, na bet kažkaip autorei nepasisekė. Manyčiau, kad daugiau intrigos tokios plotmės kūrinyje būtų padarę jį ženkliai įdomesniu. Tarkim rastasis lagaminas, kurio turinys galėjo būti kur kas paslaptingesnis, sakykim su artimųjų nuotraukomis ir datomis kitoje pusėje; užrašų knygute ar dienoraščiu, iš kurių išplauktų tolimesnis pasakojimas. O dabar jame prikrauta drabužių, kurie turinyje nefigūruoja. Na, tai kokia čia intriga?  Klausimų sukėlė ir pacientės sveikimo istorija. Daktarui Lambornui metus darbą Ambergeite, pasakojimas apie Eimę pasibaigia iškart po gimdymo. Tikrai norėjau sužinoti kaip jai sekėsi terapinis gydymas, kaip ji paliko Ambergeitą ir adaptavosi visuomenėje.

Sakyčiau knyga išpildyta ne iki galo. Arba šiai dienai, mano subjektyvia nuomone, norėjosi „gilesnio“ turinio knygos.

Šios autorės vardą bei knygas jau kuris laikas esu pastebėjusi ir atkreipusi dėmesį. Visų pirma, akį patraukia štai tokio grožio kaip šis viršelis 😍 Nors nesirenku knygos tik pagal jį, bet pripažinkite, jog ir Jūs į...

Šios autorės vardą bei knygas jau kuris laikas esu pastebėjusi ir atkreipusi dėmesį. Visų pirma, akį patraukia štai tokio grožio kaip šis viršelis 😍 Nors nesirenku knygos tik pagal jį, bet pripažinkite, jog ir Jūs į tai atkreipiate dėmesį 😉 O ir knygos istorija pasirodė be galo įdomi..

1956 - ieji metai. Elena Krosbi tampa Ambergeito pamišėlių prieglaudos slauge.
Ten ji sutinka Eimę, jauną merginą, kurią į prieglaudą atvežė jos tėvas. Ja susidomi vienas gydytojas, kuris taiko bei nori išbandyti naujus gydymo metodus.
Elena net nenutuokia, jog vienas jos priimtas sprendimas, taip smarkiai pakeis daugelio žmonių gyvenimus..

2006-ieji metai. Jauna istorikė vardu Sara, pradeda domėtis apleista Ambergeito pamišėlių prieglauda. Beklaidžiodama ligoninės koridoriais ji aptinka palėpę, kurioje guli krūva lagaminų.. Jie kažkada priklausė ten atvykusiems pacientams.
Taip tyrinėdama ji aptinka vieną lagaminą, kuris priklausė pacientei, atvykusiai gydytis prieš 50 metų..
Neįtikėtinas radinys lagamine Sarai padeda atskleisti senai pamirštas paslaptis bei pamirštą meilę..

Istorija tiesiog įsuko mane į savo liūną.. Buvo be galo įdomu skaityti. Ir vis norėjosi sužinoti, kaip klostysis toliau veikėjų likimai.
Šią knygą skaitydami išgyvensite daug jausmų : laimę, pyktį, liūdesį, džiaugsmą.. Ir tai tik keletas iš jų.
Man asmeniškai pasirodė įdomu ir tas, jog tokia įstaiga kadaise iš tiesų egzistavo. Knygos gale yra pateiktas interviu su autore ir tai kuo ji rėmėsi ją rašydama.
Tad kam norisi knygos, kurią tiesiog "suvalgysite" - siūlau rinktis šią. Tikrai nenusivilsite.