Kriminalinis romanas.

Aš nesižaviu Hariu Hūle ir jo komanda. Tikrai žinau žmonių, kurie turi visas Jo Nesbo knygas ir jiems patinka ta serija. Jiems patinka tas norvegiškas policijos gyvenimas, tos kalbos apie orą, ar...

Kriminalinis romanas.

Aš nesižaviu Hariu Hūle ir jo komanda. Tikrai žinau žmonių, kurie turi visas Jo Nesbo knygas ir jiems patinka ta serija. Jiems patinka tas norvegiškas policijos gyvenimas, tos kalbos apie orą, ar pavaizduoti ilgi ilgi susirinkimai su visokiais pletkais. Gerai. Knygų turi būti visokių.

Jo Nesbo talento tikrai nestinga, bet skaitant šią knygą turbūt viską tenka prisiimti skaitytojo skoniui.

Pirmiausia viskas prasideda nuo įtakingų žmonių palydos, kur, aišku, dalyvauja ir Haris Hūlė. Paskui jau vyksta teismas, teisiamas neonacis, kuris pasišvaistė beisbolo lazda ir negrįžtamai sužalojo kitatautį. Paskui užsienio reikalų ministerijoje vyksta susirinkimas: atvažiuoja įtakingi politikai, reikia susiruošti sutikimui, tai, žinot, daug reikalų. Na, tai viskas labai tiksliai ir nupasakota, kaip ruošiasi. Tada įtraukiamas senukas, kuris kažką mąsto padaryti negero ir serga plaučių vėžiu... tada jau praeitis, 1942 metai, karas ir Norvegijos savanoriai kaunasi Hitlerio pusėje. Šitas faktas įdomus ir praeities skyriukai labai įtraukiantys ir gerai papasakoti... ir tada vėl susirinkimas... Ir tada praeitis pasiveja dabartį... ir praeities paslaptys turi reikšmės dabartyje... Viskas išnarpliojama po truputį, po siūliuką, nėra skubėjimo ir viskas išsiriša taip, kaip turi išsirišti... truputį yra meilės... ir netekties (o apie netektį labai gerai parašyta, visas pasiilgimas ir skausmas perduodamas skambinant į mirusiojo telefono atsakiklį. Tikrai gerai perteikta).

Pabaiga... :)

Ir vėl pasiilgusi savo mėgstamo detektyvų rašytojo Jo Nesbo, grįžau prie kai kurių jo neskaitytų knygų serijos apie Harį Hūlę, o tas kurias jau skaičiau, skaitau ir vėl iš naujo. Daugelis sakysite, kad kam to reikia, kam...

Ir vėl pasiilgusi savo mėgstamo detektyvų rašytojo Jo Nesbo, grįžau prie kai kurių jo neskaitytų knygų serijos apie Harį Hūlę, o tas kurias jau skaičiau, skaitau ir vėl iš naujo. Daugelis sakysite, kad kam to reikia, kam gaišti savo brangų laiką ir jas skaityti iš naujo? Atsakymą ir šiuo klausimu turiu parengusi. Jo Nesbo man turbūt buvo, yra ir bus tas rašytojas, kurio detektyvai skaitomi su tokiu dideliu malonumu ir noru, kad skaitai ir galvoji kaip čia viskas klostysis toliau ir net nenori, jog knyga pasibaigtų. Todėl kartais tenka daryti taip - čiupti sekančią ir mėgautis toliau painiomis istorijomis, vienas už kitą įtartinais asmenimis, kiekviename puslapyje laukti intrigos, kuri sužadina visus receptorius, o knygos kulminacijos visada būna "iš koto verčiančios" ir vos tik užvertusi paskutinį knygos puslapį, pasakau sau mintyse, kad tai buvo "VAU". Autorius tikras žodžio, intrigos, siužeto meistras. Ir sakykit, ką tik norit, bet jis man po Stieg Larsson ("Mergina su drakono tatuiruote") Nr.1. Turbūt šie du autoriai verti vadintis tikrais detektyvų virtuozais.