Knyga labai neįprasto siužeto, puikiai atskleidžia kaimo vaizdus ir šeimų tarpusavio santykius. Net ir meilės istorija knygoje kiek kitokia, nei mums įprasta skaityti. Ši knyga yra labai paprasta ir begalo žavinga, gal dėl...

Knyga labai neįprasto siužeto, puikiai atskleidžia kaimo vaizdus ir šeimų tarpusavio santykius. Net ir meilės istorija knygoje kiek kitokia, nei mums įprasta skaityti. Ši knyga yra labai paprasta ir begalo žavinga, gal dėl to, jog rašoma paprastu stiliumi, o gal dėl pagrindinių kūrinio herojų šiltumo ir nuoširdumo.

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius,...

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius, nutikimus. Žiurkės mokykloje, Liukos batas, riešutų duona... Viskas pateikiama taip vaikiškai ir paprastai, kad turbūt tai ir paperka skaitytoją. Na, žinoma, prisideda ir ta švelni Andriaus ironija, tačiau ji kitokia, nei kituose mano skaitytuose kūriniuose. Galbūt vaikiškesnė, švelnesnė?.. Nežinau, tačiau ji nepaprastai "paskanina" šią istoriją.

Pagrindinė siužeto linija - Andriaus ir Liukos meilė. Ji taip pat, kaip ir visa kita šioje knygoje, paprasta ir žavi. Deja, ne veltui "Riešutų duona" dažnai vadinama lietuviškąją "Romeo ir Džiuljeta". Andriaus ir Liukos tėvai nuo seno konfliktuoja ir tai kliudo nekaltai jų vaikų meilei. Šie, kaip įmanydami, stengiasi sutaikyti tėvus, tačiau veltui, Liuka išvažiuoja. Kartu su Liukos išėjimu, išblanksta ir Andriaus ironija, atsiranda liūdesio pėdsakas. Galbūt su Liuka išėjo ir Andriaus vaikystė? Taip, turbūt... Turbūt tai ir buvo ta, Aliuko Šovinio minėtoji, "diena, kai baigiasi vaikystė"...



"Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau butų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kodėl - velniai žino."

Kad istorija kitokia, galima pamatyti jau nuo pirmųjų apsakymo eilučių. Stebina pagrindinio herojaus Andriaus Šato kalbos paprastumas. Jo pasakojamos istorijos nėra eilinės, tačiau jis jas pasakoja, tarsi tai būtų natūralu ir...

Kad istorija kitokia, galima pamatyti jau nuo pirmųjų apsakymo eilučių. Stebina pagrindinio herojaus Andriaus Šato kalbos paprastumas. Jo pasakojamos istorijos nėra eilinės, tačiau jis jas pasakoja, tarsi tai būtų natūralu ir kasdieniška. Papasakotos Andriaus Šato istorijos kartais komiškos ( pvz. Liuka valgo batą), neįtikimos ( Peliukštis užsilipa ant bažnyčios bokšto ir atsistoja ant rankų), kartais subtilios ir labai gyvenimiškos. O pasakoja Andrius apie viską - apie savo šeimą, kaimynus, mokyklą, draugus, santykius su kaimynų mergaite Liuka, kurie vaikų pykčių ir nesutarimų perauga į paauglių meilę. Apsakymas gan įdomus, šiek tiek keistokas. Man tai kažkuo panašu į "Rugiuose prie bedugnės". Gal dėl to, kad pagrindinis herojus yra paauglys, kuris pasakoja pirmu asmeniu. Abejų pasakojimai sukasi apie jų gyvenimo įvykius, apie šeimą, draugus, mokyklą ir kartais skaitydamas stebiesi, ar tai nėra perdėta ir yra tiesa.