Antanas Škėma - daugelio dar mokykloje atrastas autorius. Garsėjęs savo novatoriškumu, o kai kam įsiminęs ir savo keistumu, jis pabėgo nuo lietuvių literatūrai budingų gamtos aprašymų (ar tapatinimosi su ja) ir įtraukė į...

Antanas Škėma - daugelio dar mokykloje atrastas autorius. Garsėjęs savo novatoriškumu, o kai kam įsiminęs ir savo keistumu, jis pabėgo nuo lietuvių literatūrai budingų gamtos aprašymų (ar tapatinimosi su ja) ir įtraukė į pasakojimus apie betono džiungles ir tikrus jų žmonių gyvenimus. Rinkinyje "Žingsniai ir laiptai" galima atrasti ne tik "Baltą drobulę", bet ir kitus prozos bei dramos kūrinius.

"Balta drobulė" jau prieš kelerius metus buvo atradusi vietą tarp mylimiausių kūrinių, tad skaitant šią rinktinę net ir norėjosi nuo šio kūrinio kiek atitolti, kad jis neslėgtų kitų rašytojo darbų. Ir, ko gero, dėl galimybės pažvelgti į Škėmą kitu kampu, labiausiai įsiminė ne prozos, o dramos kūriniai, ypatingai - "Pabudimas".

Fizinės bausmės žeidžia kūną, tačiau jos nenužudo žmogaus esybės. Tik smeigdamas į "širdį" (ar sielą?) iš tiesų gali įskaudinti taip, jog gyvenimas gali prarasti prasmę. Nes gėdos, pažeminimo jausmas nėra taip lengvai nuplaunamas kaip kraujas. Kas tai supranta, žino, kaip palaužti žmogų, priversti jį daryti tai, ko jis niekada nedrįstu. "Pabudimas" atskleidžia išorės ir vidinę kovą, kai susiduria skirtingi idealai ir vertybės, parodo, kiek toli žmogus pasiryžta žengti.

Antano Škėmos kūryba, rodos, išlieka tokia pat aktuali ir šiomis dienomis, ypač į miesto gyvenimą įsitraukusiems žmonėms. Nors laikai pakito, tam tikros tendencijos ir vyraujančios temos tebesupa mus, net jei kiek ir pagražintomis kaukėmis. Ir viduje vis dar išlieka šinšilais alsuojantis nerimas.