Įsivaizduokite, gyvenate išpuoselėtuose namuose, ten jums gera ir jauku, turite net kelis savo nuosavus kambarius, kur galite tyliai ir ramiai pabūti su savimi, o gal pagroti ar tapyti. Staiga vieną rytą pabundate ir jūsų...

Įsivaizduokite, gyvenate išpuoselėtuose namuose, ten jums gera ir jauku, turite net kelis savo nuosavus kambarius, kur galite tyliai ir ramiai pabūti su savimi, o gal pagroti ar tapyti. Staiga vieną rytą pabundate ir jūsų ramybės priebėga dingsta, jūsų kambarys išnykęs. O gal jo ir nebuvo...? Gal visa tai buvo sapnas? Arba, jeigu žinotumėte artimųjų tikslią mirties datą? Jeigu kasnakt užklystumėte į keistą kino teatrą žiūrėti filmą, kuris niekada nesibaigia? Kuris ištrina ribas tarp jūsų gyvenimo ir filmo herojės? Jeigu kažkas jums karts nuo karto vis atsiųstų laišką su trimis pasirinkimais, kurie lemtų ne tik jūsų paties, bet ir artimųjų gyvenimą? Jeigu pasirinktum mirtį? O jei ne savo?

Labiausiai mėgstu tokią prozą, kur realybė švelniai persipina su sapnu. Kur lyg ir viskas įmanoma, tačiau kasdienybė ir buitis neleidžia įsisapnuoti. Daugiasluoksnę prozą, giliai įsirėžiančią į atmintį ir žadinančią vidinį parimusį mąstytoją: „O tikrai... Kas būtų, jeigu..?" Šiuose apsakymuose ir apysakose daiktiškasis, materialusis pasaulis yra klausiamas, ar iš tiesų egzistuoja, ar iš tiesų jis yra toks svarbus ir kas būtų, jei tai, kas mums svarbu, staiga išnyktų be pėdsako?


Atsakanti literatūra yra geras sutvėrimas, tačiau klausianti yra dar geresnis. Kai literatūra klausia, tu imi ieškoti atsakymo savyje, mėsinėti savą sielą ir gali tuose kloduose tiek daug atrasti... „Rojalio kambarys“ yra viena tų knygų, kuriai reikia laiko pasiekti skaitytoją. Kurią nešiojiesi mintyse, nejučiomis ją prisimeni ir įvertini (o gal ir įsivertini) tik vėliau. Skaitant Jaroslavo Melniko kūrybą atmosfera dažnai būna tokia specifinė, gal kiek niūroka, tačiau perskaičius visa tai išsigrynina į tuos tikruosius klausimus.

Nors praėjusiais metais skaityta „Anoreksija“ tapo prasčiausia skaityta knyga ir ją prilyginau seksizmo vadovėliui pradedajnčiajam, „Rojalio kambarys“ rašytoją man išteisino. Esu toks žmogus, kuris nepasiduoda ir bando suprasti, išteisinti tai, kas man nepatinka. Jaroslavas Melnikas su šia knyga išteisintas! Ar ilgam? Nežinia. Nepasiduosiu, nes šiaip ar taip lentynoje dar tyliai mane kviečia „Maša, arba Postfašizmas“.

Geri apsakymai ir apysakos. Rekomenduoju mėgstantiems giliau pasikapstyti, neplaukiojantiems paviršiuje.

Mano vertinimas: 8/10.