"Mes tupime čia, o ten, žemai, miestuose, verda gyvenimas. Kadaise iš mūsų vienuolynų buvo valdomas pasaulis. O šiandien, pats matote, jis tereikalingas tam, kad imperatoriaus draugai turėtų kur susitikti su jo priešais,...

"Mes tupime čia, o ten, žemai, miestuose, verda gyvenimas. Kadaise iš mūsų vienuolynų buvo valdomas pasaulis. O šiandien, pats matote, jis tereikalingas tam, kad imperatoriaus draugai turėtų kur susitikti su jo priešais, tačiau jis pats, norėdamas aprėpti ir tvarkyti visus šios šalies reikalus, nesitraukia iš miestų."

Dar prieš porą metų, studijų metu, šį šedevrą skaičiau, tačiau nespėjau pabaigti, todėl štai atėjo laikas prisiminti viską ir pagaliau knyga yra perskaityta. Mane jau tada sudomino jos paprastumas ir siužetas, o dabar jau žinau kas dėjosi toliau ir kokia buvo pabaiga.

Taip, istorija įdomesnė, kai ji detektyvas. Umberto Eco, labai domėjosi viduramžiais, ir viską žinojo apie juos. Ir knygą sugalvojo parašyti, nes jam kilo mintis apie paslaptingą vienuolio mirtį, kas savo paslaptingumu ir krikščioniškumu ir primena viduramžius. Jam šis romanas rašėsi tikrai nesunkiai, mintys liejosi laisvai ir tai tikrai matyti. Klasikinės istorijos visada būna be galo įdomios ir painios, tik daugelis jų susiję su meilės reikalais. O čia istorija meistriškai paverčiama detektyvu, todėl meilė lieka kiek nuošaliau (bet ją tikrai atrasit).

Pirmiausia, man šovė į galvą mintis, kad brolis Viljamas ir jo palydovas Adsas yra kaip Šerlokas Holmsas ir daktaras Votsonas. Beveik vienas prie vieno - Viljamas labai įžvalgus, apskaičiuojantis visas galimybes, o Adsas dar tik mokinys, sunkiai daro kokias nors išvadas. Ir štai dviejų riterių istorija išsirutulioja į tikrą kriminalinę istoriją, kuriai veiksmo tikrai netrūksta.

Pati istorija gan netikėta, visaip supinta, kad išnarplioti tikrai sudėtinga. Minusiukas pasakojime buvo tai, jog jei prasideda vardijimas ko nors, tai jis tęsiasi beveik per visą puslapį, todėl buvo gan keista skaityti. Taip pat gausu aprašymų, tačiau čia buvo įdomu, nes klasikinėms knygoms tai yra būdinga.

Ir, mano manymu, ši knyga, nors kalbama apie vienuolyno gyvenimą, galėtų būti skirta netikintiems, nes daug kalbama apie Antikristą, eretikus, aišku, žmogžudystės šventoje vietoje ir vienuolyno gyvenimo pokyčiai (citata viršuje). Manau, joje pamokančiai norima pasakyti, kas vyksta, kai netikėjimas užgožia tikėjimą ir kokios būna viso to pasekmės arba kas būna, kai užvaldo turtų ir garbėtroškos troškimas. Tikrai pamokanti istorija apie tai, jog koncentruodamiesi į save ir į turtus, nepadarysime pasaulio geresnio ir viskas eis tik blogyn. Knygos pabaiga nustebino, sakyčiau jau kiek per daug žiauroka, tačiau, kaip teigė autorius, viskas tik taip ir turėjo baigtis.

Rekomenduoju tikriems viduramžių ir klasikinės literatūros gerbėjams. Taip pat tai svarbiausia Umberto Eco knyga, todėl jei neskaitėte, būtinai paimkite į rankas ir pasinerkite į painius vienuolyno nuotykius.

Mano pirmoji pažintis su Umberto Eco kūryba kuri nenuvylė.
Nors ši knyga yra ne visai mano skaitymo stiliaus, nes istorinės knygos nėra mano mėgstamiausios, tačiau ši susiskaitė su pasimėgavimu. Galbūt knygoje vyraujanti...

Mano pirmoji pažintis su Umberto Eco kūryba kuri nenuvylė.
Nors ši knyga yra ne visai mano skaitymo stiliaus, nes istorinės knygos nėra mano mėgstamiausios, tačiau ši susiskaitė su pasimėgavimu. Galbūt knygoje vyraujanti detektyvinė aura, o galbūt joje aprašoma biblioteka ir ten esančios knygos buvo tai, kas privertė žavėtis šiuo kūriniu.
Knyga tikrai netinka lengviems prisėdimams. Ji reikalauja susikaupimo ir gilaus įsiskaitymo, jei norima pamatyti visą jos grožį. Labai džiaugiausi knygos pabaigoje radusi autoriaus pasakojimą apie šios knygos rašymą ir pavadinimo aiškinimą, kuris iš tikrųjų sukosi galvoje skaitant šį romaną. Ir vis bandant surišti, kuo gi jis susijęs su pačia knyga. Nors visų įvykių kaltąjį asmenį aš įspėjau iš anksto, tai knygos nesumenkino.
Žadu pažintį su šiuo autoriumi tęsti ir toliau :)