Ar Jums patinka knygos, kurios neduoda užmigti ir nori vis gilintis ir gilintis, kurios turi tiek daug kontekstų, kad nejučia pasimeti ir matai jau romano galą su visiškai netikėta pabaiga ir ją perskaitęs vėl nori skaityti iš...

Ar Jums patinka knygos, kurios neduoda užmigti ir nori vis gilintis ir gilintis, kurios turi tiek daug kontekstų, kad nejučia pasimeti ir matai jau romano galą su visiškai netikėta pabaiga ir ją perskaitęs vėl nori skaityti iš pradžių? Tai apie knygą “Rožės vardas”.
Tai istorinis romanas apie Viduramžius, kurių išmintis, literatūra, menas, mąstymas labai susiję su šiais laikais. Romano ašis - vienuolyno gyvenimas, kuris susitinka su įvairiais iššūkiais: į religinį gyvenimą pradeda ateiti pasaulietinė valdžia, vyksta religinis disputas, kurio metu kalbama apie vienuolių neturtą ir iškyla daug diskusijų tarp įvairių vienuolijų. Romano vedantieji - Viljamas ir jo mokinys Adsas- turi ypatingą užduotį vienuolyne - išsiaiškinti kodėl žiauriai žūsta vienuoliai ir kodėl visų akys krypsta į vienuolyno biblioteką? Viduramžių bibliotekos išskirtinės, nes ten daug laiko praleisdavo vienuoliai perrašinėdami įvairias knygas ir raštus. Tad neatsitiktinai visas veiksmas ir vyksta šalia bibliotekos ar pačioje bibliotekoje. Diskutuojama kur yra filosofijos ir tikėjimo ribos ar jos viena kitą papildo ar kaip tik priešina?
Knygoje gausu apmąstymų: “Išjuokdami blogį nesame pasiryžę jo nugalėti, o išjuokdami gėrį nepripažįstame galios, kurios dėka gėris sklinda pats savaime”, “Bijok pranašų ir tų, kurie pasiryžę mirti už tiesą, nes dažniausiai jie nusiveda į mirtį ir daugelį kitų, neretai netgi stumteli pirma savęs, o kartais - vietoj savęs.” Ir daugelis kitų pasakymų, kurie lieka atmintyje.
Ar lengva skaityti? Pirmus 100 puslapių tikrai sunku, bet kas perskaito juos, tada perskaitys ir visą knygą. Gali pasirodyti puikus ir intriguojantis detektyvas, bet po to suprasite, jog čia jo mažai, jog pagrindinė romano mintis - tai pats gyvenimas, jo iššūkiai, laikų kaita ir vertybių amžiškumas. Knygos gale - puikus autoriaus pamąstymas apie romaną: “Moralas: įkyrios mintys egzistuoja, jos niekada nebūna kieno nors asmeniškos, knygos kalbasi tarpusavyje, ir tikras policijos tyrimas turi įrodyti, kad kalti esame mes.”

Pradžioje tik ir kirbėjo mintis, kaip reiks pabaigti skaityti, nes čia visiška nesąmonė, bet vėliau įtraukė, tapo įdomu, kaip viskas išsispręs. O pačioje knygoje daug pamąstymų, filosofavimų apie tikėjimą ir gyvenimą....

Pradžioje tik ir kirbėjo mintis, kaip reiks pabaigti skaityti, nes čia visiška nesąmonė, bet vėliau įtraukė, tapo įdomu, kaip viskas išsispręs. O pačioje knygoje daug pamąstymų, filosofavimų apie tikėjimą ir gyvenimą. Net gailiuosi, jog turėjau skaityti greitai ir neužteko laiko į viską įsigilinti.

Valio!!! Liko visai nedaug iki 2013 metų iššūkio įvykdymo. Tereikia aprašyti Umberto Eco knygą "Rožės vardas". Tik drįstu pastebėti, kad šiuo atveju tas "nedaug" truputi komplikuojasi, nes šio rašytojo knygos ne šiaip sau...

Valio!!! Liko visai nedaug iki 2013 metų iššūkio įvykdymo. Tereikia aprašyti Umberto Eco knygą "Rožės vardas". Tik drįstu pastebėti, kad šiuo atveju tas "nedaug" truputi komplikuojasi, nes šio rašytojo knygos ne šiaip sau kokie lengvi skaitalai, o sudėtingi meno ir mokslo kūriniai.

Knygą "Rožės vardas" - gana sudėtinga įsprausti į kažkokius konkrečius rėmus. Tai ir detektyvas, ir istorinis romanas, ir filosofinis bei religinis veikalas viename. Visi žanrai puikiai dera tarpusavyje ir tuo pačiu papildo vienas kitą.

U. Eco "Rožės vardas" nėra lengva vieno vakaro knyga. Mano nuomone, tai knyga, su kuria reikia dirbti. Minutėlę atsipalaiduoji skaitydamas ir gali praleisti kažką svarbaus. Čia turbūt kiltų klausimas - "Koks tada malonumas skaityti, jei negali atsipalaiduoti?". O atsakymas būtų paprastas - "Knygoje tiek įtampos, tiek blogos nuojautos, kad tuoj įvyks kažkas negero, tiek paslėptų užuominų, kad tai atperka greito ir lengvo skaitymo malonumą."

Knygos "Rožės vardas" veikėjų charakteriai ir veiksmo vieta tokie realistiški, kad netgi susidaro įspūdis, kad tie žmonės kažkada ištiesų egzistavo ir būtent taip kalbėjo.

Mano manymu, U. Eco knyga "Rožės vardas" turi kažkokios nepaaiškinamos galios. Laikai ją rankose ir tarsi kažkas traukte traukia versti dar ir dar vieną jos puslapį. Be abejonės, tai yra kūrinys, kuris patiks ne kiekvienam, tačiau manau, kad jis ir yra skirtas skaityti ne bet kam.



Žydrūnė

Oficiali dalis:

Pirmasis Umberto Eco romanas.

Veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, rašytojas įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius...

Oficiali dalis:

Pirmasis Umberto Eco romanas.

Veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, rašytojas įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais.

Mano mintys:

Kai pradėjau skaityti šią knygą, mane užplūdo jausmas, toks, koks paauglystėje, kai skaičiau A. Diuma "Trys muškietininkai". Norėjosi šypsotis, nes jaučiau nuotykių dvasią. Aišku, čia toks pirminis jausminis įspūdis, nes šita knyga nėra panaši į "Trys muškietininkai", nors... jausmai niekada nemeluoja.

Paskui tęsdama šią istoriją, maniau, kad ji bus panaši į kurią nors Dan Brown knygą... Vien pavadinimas leidžia prisigalvoti nebūtų dalykų... o paskui iš tiesų juokiausi iš savęs, kad užkibau ant rašytojo kabliuko. Paskaičius rašytojo mintis, kaip jis kūrė šią knygą ir ko tikėjosi, radau tokį sakinį :"Knygos pavadinimas turėtų sukelti galvoje minčių sumaištį, o ne jas tvarkingai surikiuoti". Va, taip...

Pati knyga - ir detektyvas, ir istorinis romanas. Rašytojas kaip ir jo pagrindinis veikėjas Viljamas turbūt labiau domėjosi atskleidimo, išaiškinimo idėja, nei kulminacija... O apie istorinę šio romano pusę, pats rašytojas sako taip: "...tikrai norėjau parašyti istorinį romaną, ir ne todėl, kad Hubertinas ir Mykolas realiai egzistavo ir kalbėjo beveik taip, kaip iš tikro kalbėjo, o todėl, kad visa, ką sakė išgalvoti personažai, tokie kaip Viljamas, tuo metu PRIVALĖJO būti pasakyta."

Veikėjai nuostabūs. Kiekvienas atskiras, paslaptingas, ryškus ir ne šiaip sau... ta prasme, kiekvienas turi savo sukurtą vietą. Jei jis yra paminėtas, vadinasi, turi savo rolę.

Vienuolyno paslaptys atskleidžiamos per pokalbius, diskusijas (o jos tikrai ilgos)... ir pačios diskusijos kaip labirintai...

Visa knyga man buvo malonumas. Mėgavausi ja nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Radau dar viena autoriaus mintį: "Norėjau, kad skaitytojas linksmintųsi." Na, aš buvau ta skaitytoja, kuri liko patenkinta šita knyga.

Knyga puiki, bet ji nesukurta pramogai. Šita knyga reikli dėmesio sau. Neišeina jos skaityti kepant blynus, ar per TV reklamą, ar dar kažkokiu originaliu būdu pribėgant minutei. Be to, tai nėra knyga vienam prisėdimui... kažin ar atsiras toks skaitytojas, kuris sugebės nuoširdžiai knygą perskaityti, kad ir per dvi dienas. Jos toks įdomus suskirstymo būdas... Vienas ar du skyriukai skirti detektyvinei spalvai, ir atrodo, o kaip lengvai skaitosi, čia tik vienas du, ir tuoj knyga perskaityta... bet ne, žiūrėk, kitas skyrius ilgas ir prasideda diskusijos teologiniais, filosofiniais klausimais ir... tavo greitis natūraliai nusėda... ir jei po darbų galva pavargus, padedi knyga kitai dienai...

Verdiktas: 10/10... tokia ir turi būti tikra knyga.

Pirmoji italų rašytojo Umberto Eko knyga - Rožės vardas - ne veltui laikoma geriausiu jo kūriniu. Deja vėlesnių Eko darbų skaityti dar neteko, lyginti negaliu, tačiau Rožės vardas mane sužavėjo ir ši knyga tapo mano...

Pirmoji italų rašytojo Umberto Eko knyga - Rožės vardas - ne veltui laikoma geriausiu jo kūriniu. Deja vėlesnių Eko darbų skaityti dar neteko, lyginti negaliu, tačiau Rožės vardas mane sužavėjo ir ši knyga tapo mano NUMERIS VIENAS rekomendacija, kai esu užklausiamas, ką įdomaus būtų galima perskaityti. Rekomenduoju ją ir tau.

Pirmieji knygos puslapiai tave nukels septynis amžius atgal - į viduramžius, kur religijos viešpatavimui palengva iššūkį meta pasaulietinė valdžia. Atsiduri drėgname bet didingame vienuolyne, kuriame gyvena, dirba, meldžiasi būrys vienuolių. Būtent į šį ilgas tradicijas skaičiuojantį vienuolyną atkeliauja garsus vienuolis, prieš tai ilgus metus buvęs eretikų teisėjas Viljamas iš Baskervilio, lydimas jauno ir smalsaus novicijaus Adso iš Melko. Šioje akmens ir išminties tvirtovėje vyks religinis disputas (diskusija apie vienuolių neturtą; šis klausimas tuo metu kelia daug prieštaravimų ir kivirčų tarp skirtingų religinių judėjimų), dėl kurio Viljamas ir Adsas atvyko į šį vienuolyną.

Dar prieš įžengiant į vienuolyną Adsui (jo asmeniu pasakojama visa stulbinanti istorija) tenka susipažinti su jo mokytoju neseniai tapusio Viljamo išmintimi ir aštriu protu - jis pasimetusiems vienuoliams, visą rytą ieškantiems pabėgusio kilmingo vienuolyno žirgo, iškart pasako, kur jis nubėgęs, nors akyse paties ristūno Viljamas nė nebuvo matęs. Baskerviliečio sumanumas ir tvirta logika stebina visąlaik jiems viešint vienuolyne. Pasirodo, vienuolyne, kuriame netrukus vyks svarbi religinė sueiga, vyksta šiurpūs dalykai, kurių kaltininką sugauti Viljamas ir yra paprašomas.

Kalbant apie Rožės vardą jokiu būdu negalima nepaminėti turtingos ir gausios vienuolyno bibliotekos, kuri artimai susijusi su kraupiais vienuolyno įvykiais. Biblioteka sudaryta labirinto principu, šią mįslę Viljamui ir Adsui tenka aiškintis, nors leidimo artintis prie šios žinių saugyklos jei nė negauna. Su biblioteka lygiagrečiai svarbios ir joje saugomos knygos, kurių išmintis šiam sumaniam kūriniui suteikia dar daugiau viduramžiško prieskonio.

Stiprūs charakteriai, įdomios diskusijos, kaltųjų paieška ir nuolatinė įtampa, tvyranti romane, prikausto ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio, nors pati istorija trunka vos kelias dienas. Žmogžudystės ir jų tyrimas paįvairinamas draudžiamu romanu tarp Adso ir gretimais esančio kaimelio mergelės, kuris dar labiau sujaukia jauno vienuolio protą, jau ir taip įkaitintą įvykių vienuolyne.

Tvirtai rekomenduoju šią knygą, o greta rekomendacijos duosiu (neprašytą) patarimą - knygai reikia susikaupimo ir laiko pamąstymui - įsitraukti ir galvą sukti kartu su Viljamu ir Adsu reikės ir tamstai, taigi prisėdimas pusvalandukui čia netinka. Kelios žvalios valandos su Rožes vardu - ir įdomių pamąstymų bus visai dienai! Aišku jei pavyks nuo šios knygos išvis atsiplėšti.

Tai pirmoji mano šių metų iššūkio knyga. Jau prieš pasiimant ją iš bibliotekos teko skaityti įvairių atsiliepimų, iš kurių susidariau nuomonę, jog tai turėtų būti įdomi, tačiau sudėtinga knyga. Taip pat mane...

Tai pirmoji mano šių metų iššūkio knyga. Jau prieš pasiimant ją iš bibliotekos teko skaityti įvairių atsiliepimų, iš kurių susidariau nuomonę, jog tai turėtų būti įdomi, tačiau sudėtinga knyga. Taip pat mane nuteikė, jog pirmieji 100 puslapių (kam pritaria ir pats autorius) yra sunkiausiai skaitomi. Tad pradėjau knygą skaityti jau su šiokiu tokiu išankstiniu nusistatymu.

Pirmieji puslapiai pasirodė ne tokie jau sudėtingi ir net įdomūs ( gal todėl, kad prieš tai skaityta knyga buvo Hugo "Vargdieniai", kurioje netrūko iššūkių), kadangi aš domiuosi religijomis ir istorija, tai visa romano tematika buvo patraukli ir su malonumu skaičiau visus puslapius. Iš karto sužavėjo Viljamo herojus, priminė serialo CSI tyrėjus, kurie iš mažiausių smulkmenų padaro teisingas išvadas (kalbant apie pirmąją jo išvadą apie arklį). Taip pat, nors domiuos religijomis, neturiu didelių žinių apie to meto įvykius, todėl buvo įdomu išgirsti apie įvairius vienuolynus ir popiežiaus poelgius, kas paskatino pasidomėti šia tema, todėl tikrai ateityje norėčiau perskaityti kokią istorijos knygą apie skirtingus ordinus ir jų istoriją. Prie simpatijos Viljamui taip pat prisidėjo ir jo požiūris į religiją, kuriam labai pritariau. Jis pasirodė esantis gana šiuolaikiškas, herojus neteisė, kaip dauguma kitų herojų, kitos religijos atstovų, nebuvo toks žiaurus jų atžvilgiu ir nepervertino turtų.

Kita labai svarbi ir patraukli tematika šiame romane buvo knygos, visų pirma dėl to, jog nemažai įvykių sukosi apie vienuolyno biblioteką ir todėl, kad tuo metu knygos buvo labai vertinamos, mylimos ir neatsiejamos nuo vienuolynų gyvenimo. Labai patiko vieno herojaus žodžiai : " Knygos yra ne tam, kad jomis tikėtume, bet tam, kad jas tirtume. Skaitydami knygą, turime tikėti ne tuo, kas joje rašome, bet tuo, kas joje norėta parašyti ..." .

Nors visas romanas yra detektyvinė istorija, negalėčiau šios knygos pavadinti detektyvu, visą laiką man kriminalas atrodė esantis fone, o pirmiausia buvo ordinų, istorijos ir knygų tema, todėl tikrai nepatarčiau skaityti šios knygos tiems, kurie nori tiesiog paprasto detektyvo. Mane pirmoji knygos pusė patraukė ir ją skaičiau su malonumu, tačiau paskutinieji puslapiai buvo sunkiausi, nes susidomėjimas blėso, buvo daug puslapių visokių pašalinių istorijų, kurios kažkaip padėjo narplioti detektyvinę istorija, tačiau tos istorijos manęs nesužavėjo.

Jos neužtenka perskaityti vieną kartą. O gal net ir du kartus. Ji koncentruota. Tanki. Tiršta kaip kondensuotas pienas.

Detektyvas, istorinis romanas, religinės ir mokslinės filosfijos veikalai sudėti vienas ant kito ir...

Jos neužtenka perskaityti vieną kartą. O gal net ir du kartus. Ji koncentruota. Tanki. Tiršta kaip kondensuotas pienas.

Detektyvas, istorinis romanas, religinės ir mokslinės filosfijos veikalai sudėti vienas ant kito ir suspausti galingu presu į vieną knygą. Uždėtas štampas "Rožės vardas" (kad ir ką jis bereikštų). Komercinis U. Eco pasiūlymas "keli viename už vieno kainą".

Galima greitai suryti viduramžių vienuolyno kriminalinę istoriją, praleidžiant "neesmnius aprašymus" . Bet galima ir valandų valandas su enciklopedija šalia sekti įsipynusių istorinių užuominų, dviprasmybių ir simbolių pėdsakais į labirintą, iš kurio nebūtinai yra tik vienas išėjimas. Viskas priklauso nuo kantrybės. Noro mėgautis procesu ar noru pasiekti tikslą, rasti TĄ. Kaltajį.