Rūko nesugadinti

Rasa Aškinytė

1 įvertinimų 3 atsiliepimų 4 vartotojai turi lentynose

Romanas „Rūko nesugadinti“ išsiskiria neįprasta struktūra – pateikiamas ne tik pats tekstas, bet ir provokuojantys, skaitančiojo refleksiją skatinantys klausimai, kviečiantys įsigilinti ne tiek į tekstą, kiek į kontekstą, ne į siužetą, o į savo paties gyvenimą.
Ši paprasta, tačiau neįprasta ir netikėta, moderni, tačiau ir klasikinė istorija suteiks skaitytojams ne tik galimybę...

rodyti daugiau

Leidėjas

Tyto alba

Metai

2009

Puslapiai

214

EAN13

9789986167136

Kalbos:

Lietuvių

Mano atsiliepimas

Tik registruoti vartotojai gali rašyti atsiliepimus. prisijungti

Mano įvertinimas:

Atsiliepimai (3)

Dovydas Paslauskas įvertino knygą

Filosofės debiutas, kuriuo ji sutriuškino lietuvių literatūrą. Jeigu jums reikia rimto-lengvo kūrinio, kuris gimė iš nieko-įkvėpimo, tai kaip tik Jums-visiems

2016-05-09 17:58

Patinka (0)

Komentarai (0)

Dovilė įvertino knygą

"Rūko nesugadinti, nes sugadinti dėl nieko nebesijaudina, o tada nėra ko ir rūkyti."

Knyga pasakoja apie Ersi - vienišą mamą, auginančią sūnų Bertoldą. Ji susitikinėja su dailininku Hariu, o vieną dieną sutinka savo...

rodyti daugiau

2014-06-16 14:04

Patinka (0)

Komentarai (0)

NeSto įvertino knygą

...visus vienijantis bruožas - rūkas...

Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį? Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko - knygos pavadinimą jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos pusės - galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.

Kokia rūko spalva? Ar "bespalvis" yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus...

Jei būtų galima rašytis mintis į knygą - būtų labai įdomu sužinoti prieš mane skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių norėjosi išsklaidant "rūką" sakyti "ne", nesutinku. O kaip gali atsakyti į klausimą "kodėl" taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?.... Pradėjus labai sąžiningai atsakinėti į šiuos "minčių bruzdintojus", kartais pagaudavau save, jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau - gerai tai, ar ne...

Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo "Melancholija".... Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą... Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos, ir nesumąstai - į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esu labiau nukrypus...

Kartais tam, kad viduj pajustum "bangas", visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o kartais iš to, kad per daug nori pasakyti - užstringi tarp žodžių...

Be to, kodėl rūkas dominuoja siaubo romanuose (filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas? Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko "viršutinį drabužį", pagal kurį sutinkame pradžioje...

rodyti daugiau

2013-01-16 09:01

Patinka (0)

Komentarai (0)