Pagaliau ir man teko įveikti Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare.
Tai knyga, apie šiek tiek neįprastą kareivį, kareivį, kuris norėjo kariauti. Naivokas, geraširdis, daugelį dalykų suprantantis pažodžiui,...

Pagaliau ir man teko įveikti Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius pasauliniame kare.
Tai knyga, apie šiek tiek neįprastą kareivį, kareivį, kuris norėjo kariauti. Naivokas, geraširdis, daugelį dalykų suprantantis pažodžiui, vis prikrečiantis nevykusių dalykų. Skaitant priminė Dostojevskio „Idiotą“, nes ir čia, žmogus, kuris kitiems atrodo kvailas, yra žymiai daugiau suprantantis ir daugeliu atveju protingesnis už taip manančius.
Šią knygą daugelis apibūdina kaip komišką ir pilną ironijos, o aš tik galiu su tuo sutikti, nors tai ir nėra pati komiškiausia mano skaityta knyga. Man ji pasirodė šiek tiek per daug ištęsta...
Galbūt po kelerių metų ją vėl paimsiu skaityti į savo rankas ir pažvelgsiu kitomis akimis, atrasdama kitokį šaunųjį kareivį Šveiką :)

Taigi pasibaigė mano Odisėja Šveiko nuotykiais Pirmajame pasauliniame kare. Prisipažinsiu, dar niekada neteko skaityti komiško, ironizuoto romano apie karą. Visąlaik karą laikiau ir tebelaikau brutaliu, nuožmiu ir antžmogišku....

Taigi pasibaigė mano Odisėja Šveiko nuotykiais Pirmajame pasauliniame kare. Prisipažinsiu, dar niekada neteko skaityti komiško, ironizuoto romano apie karą. Visąlaik karą laikiau ir tebelaikau brutaliu, nuožmiu ir antžmogišku. Tačiau Hasek'as įrodė, kad net tragiškiausiame gyvenimo etape gali būti daug juokingų situacijų, ironijos, komiškų asmenybių. Kiek teko domėtis, pats knygos autorius dalyvavo fronto mūšiuose I-ajame pasauliniame kare, tad neveltui jo sukurtas personažas Josefas Šveikas įgyjo dalį autoriaus gyvenimo aspektų, patirimų. Iš karo Hasek'as grįžo silpnos sveikatos ir morališkai pažeistas. Kare patyrimus ir nuoskaudas sudėjo į knygą "Šveiko nuotykiai Pirmajame pasauliniame kare''. Nors iš tiesų jam nepavyko papasakoti visos istorijos: knyga nutrūksta dėl autoriaus mirties. Tad su Šveiku teko atsisveikinti dar net nepriartėjus prie fronto.

Trumpai apie romaną. Po Austrijos - Vengrijos erhercogo Ferdinando nužudymo Europoje tvyrojusi įtampa pamažu virto karu. Visur viešpatavo nepasitikėjimas, vienas kito šnipinėjimas, piliečių sodinimas į kalėjimus. Kartą Šveikas besilinksmindamas traktieriuje (smuklėje), o tai būdavo labai dažnai, jis buvo suimtas, nes kalbėjo apie karą. Tuo tarpu traktieriaus savininkas buvo suimtas, nes nuo sienos nukabino imperatoriaus portretą, kurį nuolat dergdavo musės. Galima tik įsivaizduoti kokie perpildyti buvo kalėjimai įvairiausio plauko "nusikaltėlių'', "imperijos išdavikų''. Tąkart Šveikui neteko ilgai viešėti įkalinimo įstaigoje mat buvo nustatyta, jog jis įdiotas. Paminėsiu, kad ir patys metodai, leidžiantys nustatyti "silpnaprotystę'' mažai tikėtina, kad buvo sukurti šviesių protų specialistų. Bet kaip sakoma, kas vadovauja, to ir teisybė, tad Šveikas be ilgų atsisveikinimų nukeliavo į beprotnamį. Tiesa ir čia jis neužsisėdėjo, nes greitai buvo apkaltintas sukčiavimu ir gudravimais. O kadangi tai buvo didelis nusikaltimas - į kalėjimą. Jau ir sunku atsipaistyti tarp visos kelionių iš vieno kalėjimo į kitą raizgalynės. Žodžiu kaip aiškėja Šveikas tikrų tikriausias nusikaltėlis.

Vykstant į karo frontą herojaus nuotykiai nepasibaigia. Čia jis kažkaip sugebėjo pavėluoti į visus traukinius, vežančius į frontą. Maža to, jis "pralakė'' visus bilieto pinigus traktieriuje, tad beliko į karą eiti pėstute. Tik ėjo jis ne tiesiai, o per aplinkui. Anot Šveiko, pasaulis apvalus, tad bet kuriuo atveju frontą pasieks. Genialus sumanymas pabėgti nuo mūšio zonos ar kvailas vaikiškas tikėjimas savo jėgomis sunku ir pasakyti. Ir apskritai, iki pat galo neaišku, kas per vienas tas Šveikas. Ar genijus ar idiotas. Kaip jis pats vyresniajam leitenantui aiškino: "Ne kiekvienas gali būti protingas - kaip išimtis egzistuoja ir kvailiai, nes jei visi būtų protingi, tai pasaulyje būtų tiek protingų, kad dėl to kas antras žmogus taptų tikru idiotu''.

Iš tikrųjų kartais skaitant knygą rodės, kad Šveikas net protingesnis už visus majorus, leitenantus ir generolus, manančius, kad laipsnis suteikia išminties. Apskritai kyla klausimas, ar kas nors suprato karą ir žinojo kaip kovoti? Tikriausiai dėl šito nežinojimo jis ir užsitęsė kelis metus.

Neverta atpasakoti visos knygos, verta pasiimti ir ją perskaityti. Ir iš ties verta. Aš jau žinau, kad skaitysiu ją dar ne vieną kartą. Tai nemirtinga knyga. Kam patinka ironija, nori sužinoti daugiau apie Pirmojo pasaulio užkulisius, knyga labai tinkama tam.