Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos - ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau,...

Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos - ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis.

Acemoglu teigia, jog dauguma skurdžių pasaulio valstybių yra skurdžios ne dėl to, kad ten kvailesni žmonės, ar kad ten gamta pagailėjo resursų, o dėl to, kad skurdą lemia tų valstybių politinė santvarka. Valstybėje sprendimus priiminėja tie, pas kuriuos sukaupta politinė galia (bent jau tol, kol "liaudis" jų nenuverčia), ir jie nebūtinai yra suinteresuoti ekonomikos augimu. Taip, net kiečiausias diktatorius nori, jog jo šalis vystytųsi ekonomiškai, nes tai dažnai didina ir jo asmeninį turtą, bet toks augimas, žiūrint iš jo pusės, yra pavojingas, jeigu jis padaro turtingais naujus žmones, kurie nebūtinai bus diktatoriui palankūs. Diktatoriai visų pirma turi svarbiausią tikslą - išlikti valdžioje, o ekonomikos plėtra ir žmonių gerovė nėra tokia svarbi. Kaip pavyzdį Acemoglu pateikia carinę Rusiją ar Habsburgų imperiją: lyginant su tuo metu jau ganėtinai demokratiškomis Didžiąja Britanija ar Prancūzija, geležinkelių tinklas Austrijoje bei Rusijoje buvo itin skurdus, mat carai ir Habsburgai bijojo, jog investicijos į geležinkelius skatins pramonės augimą, o kartu ir pramonininkų bei verslininkų iškilimą. Juk tai kelia grėsmę feodalinei baudžiavos santvarkai ir gali išvirsti į tokius pat reikalavimus pasidalinti politinę galią su platesne bendruomene. Dar vienas pavyzdys: prieš metus nuversto Mubarako Egiptas, kuriame politinė ir ekonominė galia buvo sutelkta tarp keliasdešimt draugų, kuriems buvo išdalintos monopolijos (tarkime, alkoholio importo teisė buvo duota tik keliems importuotojams, o keli išrinktieji gamintojai ginami dideliais importo muitais). Visiškai logiška, jog ekonomikos augimas būtų stipriau skatinamas, jeigu šalis atsivertų didesnei konkurencijai, bet tai neįmanoma valdant senajam režimui, nes tai pažeistų jų bei jų draugų ekonominius interesus.

Bet nereikia nei diktatūros, kartais panašiai gali įvykti ir demokratijos sąlygomis, kaip ne kartą yra buvę Lotynų Amerikos šalyse. Tarkim, Hugo Chavezas Venesueloje išrinktas demokratiškai, o Kolumbijoje irgi vyksta rinkimai. Tiesa, dažniausiai tokiose šalyse išrinkti vadovai stengiasi rasti politinių kelių, kaip įtvirtinti savo valdžią: naikinamos ar perrašomos konstitucijos, pereinama į premjero postą, kad vėl būtų galima sugrįžti (Rusijos pavyzdys) ir panašiai. Politikai, įgavę ir ekonominę galią, turi visus svertus politinės galios nebeatiduoti. Spiralė žemyn aiški: ekonomika pavergiama politiniam elitui, galima lengvai nepaisyti privačios nuosavybės neliečiamybės ir atimti oponentų turtą, verslininkai pradeda bijoti investuoti savo lėšas, nes jos gali būti atimtos, ekonomikos augimo nebelieka. Viskas pablogėja dar dėl to, jog vienose rankose sukoncentruota ekonominė galia pritraukia oponentus, kurie, prisidengę revoliucija, ją nori perimti, kad irgi galėtų išnaudoti šalies ekonomiką ir valstybė tampa tik tarpusavyje kovojančių klanų įtakos mūšio lauku, kur kiekvieno rankos į save lenktos, nes ilgalaikis požiūris neįmanomas. Tai dažnai galima matyti Afrikos valstybėse, kur vieną diktatorių keičia kiti, nors iš esmės jie tokie patys. Ir dar neaišku, ar tame pačiame Egipte po arabų pavasario kas nors pasikeis, ar visgi naujasis prezidentas netaps tokiu pačiu Mubaraku, tik su kitais draugais. Pakeisti politinę kultūrą nelengva.

Tiesa, Acemoglu neneigia, jog nedemokratinėse valstybėse ekonomikos augimas neįmanomas. Jis net gali būti labai spartus, kaip kad buvo Tarybų Sąjungoje pereinant prie visuotinio industrializavimo ar dabartinėje Kinijoje. Sutelkus valstybės resursus ir daug investuojant galima daug ko pasiekti. Bet tai pasiekiama tik tada, kai politinis elitas nebijo, jog tai gali pakenkti jų politinei galiai. Tarkime, Karibų salose irgi vyravo cukraus plantatorių diktatūra, ir šios valstybės sugebėjo labai sparčiai augti, nes visi valstybės resursai buvo nukreipti į cukraus augintojų skatinimą. Tačiau, toks planinis augimas būna laikinas, jis gana greitai išsikvepia, mat tikrasis ilgalaikio ekonomikos augimo pagrindas yra creative destruction - naikinantis kūrybingumas, kai naujos idėjos dažnai pažeidžia kitų, jau įsitvirtinusių verslininkų interesus. Dar prieš keletą šimtų metų Anglijoje norėta uždrausti verpimo stakles, nes jos sukuria problemų verpėjams, mat jie lieka be darbo - panašiai taip toks naikinantis kūrybingumas planinėse ekonomikose jaukia visus planus. Geriau jo nereikia.

Tad tam, kad ekonomika ilgai ir laimingai augtų reikalingos kelios prielaidos: ekonomika neturi būti varžoma, joje turi laisvai galėti veikti naikinantis kūrybingumas, o politinė santvarka turi būti tokia, kad joje galėtų dalyvauti visi piliečiai ir jokia viena visuomenės dalis negalėtų uzurpuoti politinės galios. Svarbu, jog valstybė netaptų oligarchija, kur ekonominę galią turintys asmenys nepradėtų siekti politinės galios, kad ją galėtų panaudoti apribojant konkurenciją. Taip pat svarbu, kad valstybės politinę galią turintys nepradėtų savintis ir ekonominės galios, į ką galima greitai nukrypti deklaruojant "stiprios rankos" politiką. Nedaug valstybių šiuo metu tvirtai stovi teisingame kelyje.

Įdomūs ir autoriaus pasvarstymai, kas galėtų nutikti Rusijai, Kinijai, ar kitoms valstybėms. Rusija, su dabartine savo politine santvarka, geros ateities neturi, mat šalis valdoma vieno klano, kuris uždirba tik iš naftos bei tradicinės pramonės. Rusijos valdžiai visai nenaudinga skatinti kokias nors inovatyvias ekonomikos šakas: jeigu atsirastų daug milijardierių, kurie uždirbo pinigus iš kokio nors Facebook analogo, jie taptų realūs konkurentai dabartinių oligarchų politinei galiai, tad tikėtina, jog Rusijos ekonomikos augimas ganėtinai ribotas. Kinija irgi gana greitai turės arba stipriau pasukti demokratijos keliu, arba ekonomikos augimas sustos, nes jis pastatytas ant nestabilaus planinės ekonomikos pamato. Daugiausiai gerų perspektyvų turi Brazilija, nes poslinkiai jos politinėje sistemoje lyg ir galėtų užtikrinti jos plėtrą.

Viena geresnių knygų pastaraisiais metais. Labai rekomenduoju.